Dalyvauti kitų spektakliuose aš nebenoriu ir nesiimu. Kai žmonės nori manipuliuoti, iškelti dramas, trankyti durimis, nesikalbėti, gąsdinti palikimu, sumenkinti mano patirtis, aš juos palieku jų smėlio dėžėje ir užsiimu savo reikalais. Įdomu tai, kad tų infantilumų aš nebenoriu matyti ir literatūroje. Tų blaškymųsi, staugimų, staiga užklumpančių ir tąsančių impulsų. Literatūroje man jie taip pat atrodo liguisti ir neša nemalonius pojūčius. Beje, tai visai ne tas pats, kas gyvenimo gylis, kalbu grynai apie tokius nevaldomus emocinius traukulius.
Kanadietės Rachel Cusk knygą „Atsarginis pasaulis“ gavau dovanų iš leidyklos. Ji buvo nominuota „Booker“ premijai, bet šiaip jau tai mano supratimu nieko nereiškia, nes esu skaičiusi tokių prastų nominuotų knygų, kad akis skaudėjo į tuos kūrinius žiūrėti. Kreipiu dėmesį į laimėtojus, į nominantus – deja, ne. Laikau tai marketinginiu triuku, niekuo daugiau. Knygos įvertinimas „Goodreads“ platformoje – 3,7 žvaigždutės, o štai juo paprastai pasitikiu. „Goodreads“ mane per visą gyvenimą buvo pavedęs vos kelis kartus. Beje, šią knygą jau buvau pradėjusi skaityti anksčiau, bet žodžiai visiškai nesiklijavo, rašymo stilius erzino ir nusprendžiau ją atidėti. Kodėl daviau antrą šansą? Nes žinau, kad knygoms kartais būna ne tas laikas. Kartais jos nekaltos, kalta netinkama nuotaika. Taigi po keleto mėnesių vėl ją paėmiau į rankas.
Autorės rašymo stilius – tai tokia liguistai skambanti autoterapija. Herojė rašo laiškus ir pasakoja apie savo gyvenimą atokioje pelkėje, kur gyvena kartu su vyru, netikėtai pas ją atsikėlusia dukra ir jos vaikinu, o vėliau – ir vidinių dramų draskomu į svečius prisikviestu dailininku bei jo palydove. Visa istorija – tai nuopuoliai, nesveika trauka ir pagunda, lėtas susinaikinimas. Pagrindinę heroję traukia prie dailininko ir to, kad jis ją niekina. O ir ji pati niekina save. Tikriausiai save niekina ir dailininkas. Viskas skamba taip šleikščiai, o tą jausmą dar pagilina toks klejojantis rašymo stilius, iliustruojantis neadekvačią herojų būklę, skausmingus jų taškus ir pūliuojančias žaizdas.
Rachel Cusk savo kūriniu iliustravo tikrą istoriją, kurią savo autobiografijoje buvo aprašiusi moteris, savo namuose priėmusi žinomą rašytoją. Todėl galimai rašytoja tiesiog sugeba meistriškai perteikti tą originalią emociją, tačiau man skaityti šią knygą buvo kančia. Tai mano nemėgstamas stilius, mano nemėgstama tema ir man jutosi kaip svetimos ligos istorijos knygelės vartymas. Nepaisant to, kad knyga plonutė, puslapiai verčiasi greitai, psichologinis svoris skaitant – bjaurus. Panašiai jaučiuosi, kai kokia nelaiminga senė pro langą aprėkia nevaikščioti jos šaligatviu su šunimis, kai pamatau žmogų mušant savo vaiką ar gyvūną arba kai matau spardomą girtuoklį, kurio gyvenimas ir iki to smurto protrūkio buvo ne kažin kiek geresnis.
2 žvaigždutės iš 5. Kad tai gilu ir šarminga, galėjau galvoti paauglystėje. Dabar man tai atrodo liguista.
