Kai atsimenu savo vaikystės mokyklas, ypač ankstyvesnių laikų, mane apima siaubas. Tie tualetai, skylės grindyse, virš kurių reikia pritūpti, ir kurių angos visada kėlė šiurpą. Tie šalti koridoriai, rugsėjo pradžioje atsiduodantys pigiais žalsvais dažais. Seni dviviečiai suolai, su grioveliu rašikliui, ir guma, priklijuota po stalu. Gumos mokslo metams bėgant vis daugėdavo. Iš mokytojų kambario nešantis kavos aromatas, o švenčių metu – lengvai nuplazdanti ir vos nosį paliečianti brendžio paslaptis. Atsilaupęs linoleumas, už mokyklos rūkantys treninguoti vaikinai, muštynės, tamsi, rūsio pelėsiu nešanti rūbinė. Galią savo rankose juntančios mokyklos valgyklos virėjos, kurioms kai kada būna ir gera nuotaika. Prašymas kotletą įdėti be snarglius primenančio padažo, bandelė su dešrele, bandelė su cukrumi, bandelė su pertepimu. Gaiva. Dešrelės. Kopūstų ir morkų salotos. Labai saldžios arbatos puodas. Baltu padažu su gumuliukais nutaškyti valgyklos stalai, sukeliantys žiaukčiojimą, kurį bandai nuraminti prie gomurio stipriai spaudžiamu liežuviu. Kažin ką svajojanti budėtoja. Gašlios kūno kultūros mokytojo rankos, priliečiančios sėdmenis, tave privertus šokti per ožį.
Kartvelų autorės Nanos Ekvtimišvili knygą „Kriaušių laukas“ man jau prieš kurį laiką padovanojo leidykla. Ilgokai ji dulkėjo mano lentynose, net buvau apie ją pamiršusi, kai vieną dieną užkliuvo akis. Goodreads platformoje ši įvertinta neypatingai – 3,7 žvaigždutėmis, ir nors esu skaičiusi išties gerų knygų su panašiais įvertinimais, didesnė dauguma jų, kaip ir sufleruoja skaičius, buvo vidutiniokės.
Beje, mielai sakyčiau „gruzinų autorės“ ir neįžvelgiu šiuose žodžiuose jokio kriminalo, jei jums įdomu. Suprantu, kad pavadinimas „Gruzija“ pas mus atėjęs iš rusų kalbos. Taip pat suprantu, kad patys kartvelai savo šalies nevadina „Gruzija“. Bet vokiečiai savo šalies nevadina Vokietija, o savęs – vokiečiais. O pavyzdžių tokių daug. Na, bet jūs kaip norite.
Romanas – tai skausmingai buitiškas ir kasdieniškas vargas Tbilisyje. Ir kai liaudies pamokymuose bandoma skurdą pritempti iki taurumo, man suka pilvą. Koks dar taurumas? Atsiverskite „Kriaušių lauką“, ten labai paprastai, nesidraskant, parodoma, kuo žmogų paverčia vargas. Kūrinio centre – specialiųjų poreikių vaikų mokykla-internatas, globos namai, vietinių vadinami idiotų mokykla. Vaikų tėvai arba mirę, arba juos palikę. Kai kurie vaikai – idiotai (specialiųjų poreikių turintys), kai kurie ne, ten atsidūrę per šeimos dramas, tėvų nemeilę, tėviško rūpesčio nebuvimą, gyvenimo siaubą ir palaidumą.
Pagrindinė veikėja – jau mokyklą baigusi pilnametė Lela, likusi ten gyventi, ir dabar padedanti su mokyklos reikalas. Socialinių įgūdžių stokojanti, prievartą patyrusi, o meilės ne, mergina. Ji tvarkosi, kaip moka. Puoselėja tas meilės kibirkštis, kurios sugeba įsižiebti tamsumoje. Kaip moka – tarsi labai išsigandęs laukinis žvėris – bando ginti silpnesnius. Bausti niekšus. Bet viskas labai slogu ir niūru. Be prošvaisčių. Knygoje nėra herojų ir stebuklų, nėra netikėtumų. Ko gero didžiausas netikėtumas ir yra tas, kad niekas nepasisuka netikėtai.
Knyga ypatinga tuo, kad toji niūruma aprašyta be menkiausios dramos. Su šiurpinančiu realizmu, kai matant prievartaujamą vaiką stebėtojas taria: „Suprantu, tai baisu, bet kitaip nebus – pakentėk“. Štai toks jausmas persekioja visą knygą. Kad visa ta prievarta, smurtas, nemeilė, nepriteklius – jie neturi kur pasidėti, todėl teks su jas gyventi. Teks priimti, kad tavimi pasinaudojęs vyras, tau prisipažinus pajutus malonumą tave primuš, nes jam gėda pamaloninti idiotę. Kad gyva ir sveika motina seniai atsisakė teisių į tave ir bastosi po pasaulį. Kad ji niekada negrįš. Kad visi užsičiaups per nepriežiūrą į mirtiną avariją pakliuvus auklėtiniui, nes pamiršti ir priimti patogiau – tokių, kaip jis, juk mokykloje daug. Vienu daugiau ar mažiau.
5 žvaigždutės iš 5. Reta knyga geba tokią dramą perteikti ramybe ir tyla. Knyga skaitosi itin lengvai, nors paskui save velka persmelkiantį siaubą. Neapsakomą dramą. O baisiausia man buvo suvokti, kaip prie šitos realybės buvo priartėjusi mano vaikystės mokykla. Kartais pamirštame, iš kokios sovietinės baisumos mes iš tikrųjų išsikapanojome. Rekomenduoju ir labai.
