Jis su viskuo susitaikęs ir puikus pašnekovas, tik beprotiškai vienišas. Tas vienišumas labai apkartina jo buvimą kalėjime. Bet netgi ir to jis nesureikšmina, nes supranta, kad visi anapus sienos turi teisę jam neatleisti.
Nešiau jam padėką už tai, kad Ukrainoje nuo karo nukentėjusiems žmonėms numezgė ne vieną dešimtį porų kojinių ir pirštinių, kurios ir buvo padovanotos. Pačiu laiku jas gavę žmonės dėkojo numezgusiam... Ir aš gavau tris poras vilnonių pirštinių. Gal ir nelabai mano skonio, bet labai šiltos, taigi džiaugiuosi, kad rankos bus šiltai, nes turiu bėdą – kai rankos yra tokios šaltos, kad kartais baisu ir pasisveikinti...
Vakare ruošiausi eiti į susitikimą. Apsirengiau, pasiėmiau pirštines ir pagalvojau, kam man trys poros, pasiimsiu dar vieną su savimi, juk taip šalta, tikrai rasiu kam padovanoti. Senamiestyje bet kokiu oru randi sėdintį ir prašantį išmaldos. Lekiu greitai, nes tikrai nešilta ir sniegas, ir vėjas dar... Negali burnoti ant oro, bet kažin kas mielo irgi nesigalvoja... Ir, kaip buvau maniusi, prie cerkvės Pilies gatvėje ant laiptelių sėdi elgeta moteris: stambi tokia, plaštakos didelės... Radau, kam pirštines atiduosiu. Apsidžiaugiu ir tiesiu jas sakydama jai: dovanoju jums pirštines, matau rankos šąla.
„Oi, kaip jums ačiū, tikrai mano visai suplyšusios“, – sako ji. Atsakau, kad ne man ačiū, o žmogus toks jas numezgė, jei meldžiatės, tai ir už jį žodį užtarkite. O kas toks, klausia, gal serga sunkiai? Galima ir taip sakyti, bet... papasakoju viską apie Joną. Ir ką jūs galvojate, kad jau šveitė man tas pirštines atgal, kad pasipiktino, girdi, kruvinas man čia pirštines dovanojate, o ir pati gal jo megztas užsidėjusi, dinkit nuo šventoriaus. Kalbos būti negali apie atleidimą galvažudžiams. Dievas tokiems neatleidžia, o ir ji tai tikrai neatleis niekada. Dar bandau sakyti, kad ji jo nepažįstanti, iš kur tiek pykčio turinti. Sako, kad nebus jam atleidimo nei šioje žemėje, nei aname pasaulyje, blaškysis jo dūšelė. Ir dar daug kalbėjo, bet pamaniau, kad man pakaks, atsidusau ir nuėjau sau pirštinėmis nešina...
Pasibuvau, kur buvau planavus, ir einu namo. Jau nenoriu eiti ir susitikti tos pačios moters, pasuku šv. Jono gatve, bet vis tiek atsirandu prie Aušros vartų. Ten vakarais nuolat sėdi mergina, vartojanti narkotikus, liesutė tokia, visai jau nenusakomos spalvos veidu. Nenori ji gydytis, esu kalbinusi... jos valia. Prieinu prie jos, rankos visai nušalusios, o ir nuo narkotikų dar spalva tokia alyvinė.
Sakau, imk pirštines, vis šilčiau bus. „Ačiū jums, labai ačiū. Cigaretės jau nenulaikau rankose... o gal dar kapeikėlę kokią paaukosite?“
Neturiu, atsakau ir einu jau ją palikdama su tomis pirštinėmis. Tik girdžiu šaukia: „Palaukit, sustokite“. Na, pagalvojau – vėl grąžins man tas pirštines... Bet ji tik norėjo paklausti, ar gali jas parduoti čia pat Halėje, nes taip trūksta dozei...
„Žinoma, daryk ką nori, aš tau jas dovanojau...“, – sakau, o ji apkabino mane greitai, padėkojo ir greitai nuėjo link turgaus.
Tai tokie mano geri norai buvo pasidalinti šiluma...
