Nors tikrai nesu kažkokia psichologijos guru, o juolab – geroji samarietė, jaučiuosi turinti misiją. Visomis žiniomis apie psichinę sveikatą, kurias sukaupiu skaitydama, kalbėdamasi su specialistais, klausinėdama jų, o taip pat – tuo, ką surankioju savo pačios psichoterapijoje, dalinuosi su visa savo auditorija. Manau, kad lietuviai, nors tikrai nėra išimtis, užaugę taisyklių, iškreipto vyriškumo bei moteriškumo, karų, tremčių, mušančių tėvų, rėkiančių pardavėjų ir per pirštus daužančių mokytojų aplinkoje, savo emocinę sveikatą yra apleidę taip, kaip kai kurie asocialūs asmenys savo namų neapleidžia. Bet noriu, kad visuomenė, įskaitant ir mane, ir jus, sveiktų. Todėl esu neatlygintinai, ir gal kartais netgi gąsdinančiai, atvira. Jei to dėka nors vienas žmogus nuėjo į psichoterapiją, o žinau, kad nuėjo, verta.
Britų autorės Meg Mason knygą „Regis, man ne viskas gerai“ išsirinkau kaip naujieną, kuri iš bendro ūžesio atrodė šiemet būsianti ta populiariąja knyga. Aukštas įvertinimas Goodreads platformoje – 4,2 žvaigždutės –, vieši svarstymai, kaip reikia žmonių, rašančių emocinės bei psichinės sveikatos temomis. Kodėl gi ne.
Abejones turėjau dvi.
Visų pirma, turiu ne kokius santykius su šiuolaikinėmis britų autorėmis, rašančiomis populiariuosius, lengvo skaitymo romanus. Tačiau vyliausi, jog veiksmui sukantis apie tokią rimtą temą, kaip psichinė sveikata, šleikštaus britiško stiliaus bus išvengta ir autorė nebandys atkartoti vienintelio tame žanre pavykusio Bridžitos Džouns kalbėjimo tono.
Antra, bijau knygų, kurios kalba „svarbiomis temomis“. Tokios knygos dažnai būna pripažintos politkorekcijos sumetimais, nesvarbu, kad literatūrinis svoris – nulinis.
Deja, pirmoji baimė pasitvirtino. Nepasakysiu, kad tai buvo nemaloniausias matytas rašymo stilius ir tikrai būta prašviesėjimų – tačiau tas neskoningas bandymas būti šiuolaikiška, šiek tiek nerūpestinga ir žioploka pasakotoja, kuris pasitaiko kone kiekviename šiuolaikiniame britų autorių moterų romane, čia taip pat jutosi. Man darosi fiziškai negera skaitant, kaip knygos herojė susirašinėdama su sese dėlioja emotikonus – ar kaip ten jie lietuviškai vadinasi. „Baklažanas ir ryškiai raudonos pravertos lūpos“ – suprask, autorė norėjo pasakyti, kad viena herojų savo vyrą vilioja oraliniu seksu.
Su antrąja baime situacija kiek subtilesnė. Neatrodo, kad knyga būtų parašyta vien važiuoti ant madingos temos. Ten iš tiesų būta gerų momentų, įdomių scenų. Tačiau kaip romanas, kalbantis apie psichikos ligą, man jis pasirodė per silpnas. Autorė neatskleidžia, kokia liga serga herojė – sakoma, kad liga išgalvota, ir atrodo, kad ten į vieną katilą sumesti kelių ligų ir sutrikimų simptomai. Vis dėlto, skaitant man galvoje jutosi, kad kažkas vyksta ne iš tikrųjų. Nesusiriša kažkokie galai. Tiesa, rašytoja neblogai atskleidė tiek sergančiojo psichine liga bloką, sieną, tiek artimųjų neviltį.
Knyga buvo lengvai skaitoma, nesunki, savo lengvumu – veikiau lengvas penktadienio vakaro filmas negu sunkus kūrinys. Na, ji nebuvo maloni, gal net priešingai – vis norėdavosi kurį nors iš veikėjų aprėkti. Tačiau jei, sakykime, lyginsime apie emocinę ir psichinę sveikatą kalbančią Hanya Yanagihara knygą „Mažas gyvenimas“, tai pastaroji – šedevras, smingantis giliai po oda, o ši – neblogai parašyta, vietomis banaloka smulkmė.
Jei nuoširdžiai, iš knygos tikėjausi kiek daugiau. 3 žvaigždutės iš 5.
