1 priežastis:
Lyderystė yra siejama su kuo? Su pasitikėjimu savimi, o pasitikėjimas savimi ateina kada? Tada, kai savivertė yra pakankamai aukšta, na, arba išvis – ji yra. Šioje vietoje, trumpam stabtelėkime. Aš nekalbu apie aroganciją, pastebiu, jog dažnai tas žmogus, kuris yra pasitikintis savimi, žino savo vertę yra vadinamas su arogantišku. Be abejonės, gali ir yra per daug savimi pasitikinčių, arogantiškų šiknių, bet nežinau ar tikrai galime apie tokių asmenų savivertę kalbėti? Man regis, visi arogantiški šikniai ir tampa arogantiškais šikniais, nes savivertės ten nė su kvapu nerasi, nebent bezdalus.
Neseniai daviau interviu vienam iš lietuviškųjų portalų ir man uždavė klausimą: O dar gali kilti mintis, kad jūs labai protinga, išsilavinusi, bet tuo pačiu ir reikli/išranki moteris, kuri kelia vyrui aukštus reikalavimus ir dėl to niekas jai neįtinka. Ar tame yra tiesos? Žinote, ką atsakiau? Atsakiau, natūralu, kad mano savivertei augant, nenoriu būti su bet kuo (atleiskit už išsireiškimą), tačiau man atrodo tai yra natūralu ir visiškai normalu. Ir to gėdytis nereikia, būti pagrįstai išrankiai, o ne arogantiškai, mano suvokimu, yra brandos požymis.
Kalbant apie moterų savivertę, ji mūsuose yra tikrai žema. Yra tapę normalu, kai pasitikinti savimi moteris yra laikoma kale, o kai moteris siekia karjeros – jai su panieka į akis metama karjeristės korta, kai moteris yra reikli – jai pasiūloma sušvelnėti, nes ei, juk moterims nėra dailu būti reikalaujančioms. Taip kaskart ir yra kertama moterims per savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Aišku, aš nenoriu kaltinti tik visuomenės, pačios mes esame užsileidusios ir kartais leidžiame būti spaudžiamos, todėl reikia iš esmės keisti mąstymą ir dirbti su savimi. Tokio išdirbimo su savimi puikiausias pavyzdys – Baltarusijos moterys. Ar jūs matėt, kiek jų išėjo į protestus prieš patriarchą, kruvinąjį diktatorių? Kiek jų savivertė ir tikėjimas savimi yra stiprus, kad jos gali išeiti ir neprašyti gailiu balseliu, duok mums demokratiją, jos išėjo į gatves, nors ir buvo prispaustos – reikalauti demokratijos.
2 priežastis
Moterų ambicijos nėra aukštos arba jos išvis jų neturi, nes sutikime, dažniausiai buvome auklėjamos taip, kad didžiausia ambicija būtų vyras, kuris vėliau užaugus tampa tiesiog trokštamu objektu, o ne santykiais ir, žinoma, atspėjai antroji ambicija – šeima. Nesakau, kad norėti turėti šeimą yra blogai, nieku gyvu. Noriu kalbėti apie ambicijas, kurios veda į lyderės poziciją, tad čia reikėtų išsiaiškinti, ką reiškia šis žodis. Taigi, ambicija – didžiulis noras kažko (tikslo, svajonės) pasiekti, dažniausiai reikalaujantis ryžto ir sunkaus darbo.
Mes visi, na gerai, ne visi, bet dažnai įsimalame į begalinius ir nesibaigiančius „ką reikia padaryti“ sąrašus, projekto po projekto kūrimą, išbaigtumą, pardavimą (jeigu kuriate projektą), o administracinis darbas reikalauja visokių sutarčių sutartėlių sudarymo, pasirašymo, žodžiu juodos biurokratijos reikalus, o tai, žinoma, prašo ilgų darbo valandų ir toks darbas gali nenešti jokio džiugesio ir pamatuojamo rezultato. Čia moterys į tą „ką reikia padaryti“ sąrašo košę įsisuka taip, kad net nenori pagalvoti apie įmonės vadovės darbą ar lipti laiptais dar aukščiau, mat gali pasirodyti, kad jeigu negeba susidoroti arba vos vos spėja susidoroti su užduotimis žemesnėje pozicijoje, tai kaip reiks po galais susidoroti su viskuo aukštesnėse pareigose??? Atsiranda baimė.
Tad šioje vietoje, reikia kalbėti apie tikslų siekimą. Ar mes ateidamos į darbą žinome ką norime pasiekti? Ar nusimatome savo tikslus dienai, savaitei, mėnesiui, penkeriems metams? Ar taip tik ir įsivaizduojame, kad dirbsime visada prie tų pačių sutartėlių, nors giliai širdyje žinome, kad galime daugiau, aukščiau, kiečiau ir siaubingai norisi lyderiauti. Bet vos tik apie tai pagalvojus slepiamės spygliuotuose krūmuose?
Taip, imtis lyderystės gali atrodyti baisu, bet jeigu norisi, verta, tai tikrai.
3 priežastis
Moteris vis dar įsivaizduojama per vieną – švelni, empatiška, patarnaujanti. Šios savybės gražios ir reikalingos lyderiams, bet ir moterims, ir vyrams. Tačiau kai keliame skirtingus reikalavimus lytims, moteris lyderė turi būti tik švelni ir tik empatiška. Ir čia dažniausiai slypi didžiausia blogybė arba mąstymo klaida, kai moterį matome tik tokią, tuomet ji ir pati save mato tik tokią, todėl apskritai nesiima lyderystės. Tačiau lyderiams kartais reikia pabūti visiškai tiesmukiškais, kartais švelniu būti situacijoje visai neverta. Bet mums, moterims, rodytųsi, kad būti griežtomis, reikliomis tiesiog yra nelegalu, taip ir gauname antausį su komentaru: na, nebūk tu čia tokia pikta. Bet, o jeigu reikia būti šiuo metu piktai? Lyderei, kaip ir lyderiui, reikia būti visokiems.
4 priežastis
Moterims lyderėms keliami aukštesni standartai nei vyrams. Taip, tai stabdo moteris nuo lyderystės, nes iš jų reikalaujama būti tobulomis. Visai nesenai skaičiau straipsnį, kaip visuomenė ir medija priima moterį vartojančią alkoholį ir kaip priima vyrą. Skirtumas milžiniškas, jeigu moteris vartoja alkoholį besaikiai, visuomenė ir medija mato tai kaip didesnę problemą, nei tą pačią taurelę lenkiantį vyrą. Sutikite, nei vienu, nei kitu atveju nėra gerai skirtingas požiūris į alkoholio vartojimą. Tad tokių požiūrių skirtumų į lytį galima pastebėti ne vieną ir, deja, net ne du, o begalės. Iš tų begalės prieiname ir prie lyderystės. Kaip jau minėjau, moteris lyderystėje turi būti tobula, kone šventeiva. Būtinai turi demonstruoti norą turėti vaikų, būtinai turi būti susituokusi ar bent jau būti poroje. Tik tada ji yra pripažįstama, kaip lyderė.
Netikite? Prisiminkime, dar visai nesenai vykusius LR prezidento rinkimų dvikovą: Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda. Ne G.Nausėdai buvo primetami šeimos, žmonos reikalai, bet I. Šimonytei. Visuomenės apklausos aiškiai rodė, jog jos nenori dalis visuomenės tik todėl, kad ji moteris, o dar žiūrėk ir be vaikų, ir žiūrėk be vyro. Štai ir gyvas dvigubų standartų pavyzdys lyčiai ir lyderiams.
Bet svarbiausias klausimas yra ne apie priežastis ar problemas, o tai ką daryti? Kaip ugdytis savyje lyderystės įgūdžius?
1. Mokykis aiškiai komunikuoti. Ir čia kalbu ne tik apie puikius kalbėjimo įgūdžius, čia kalbu ir apie klausymąsi ir išklausymą kito žmogaus, ugdykis rašymo įgūdžius. Stebėk save kalbant su kitu asmeniu, ar leidi jam užbaigti sakinį, o gal tiesiog viduryje žmogaus pasakojimo jį pertrauki? Ar iš tiesų klausai, ką tau sako kitas žmogus, ar tiesiog galvoji apie tai, ką pasakysi tu, kai žmogus baigs tarti savo surinktus sakinius? Stebėk ir tai, ar aiškiai ir suprantamai rezgi sakinius laiškuose, žinutėse, ar ten tik pabirusių minčių kratinys? Nieko nėra blogiau, gauti iš vadovo(-ės) laišką su prašymu padaryti kažką, tačiau skaitant tas pamestas mintis sunku suprasti, ko ten prašoma. Turėjau tokią vadovę, kuriai net ir sakant mintis būdavo sunku suprasti apie ką ji, bet ir perskaičius laišką lygiai taip pat, įtempus smegenis, kaip detektyvė ant sienos prisismeigus lapelius su jos nerišliais sakiniais, bandydavau aiškintis kriminalą, pagrindiniu klausimu: tai ko ji nori iš manęs? Aišku, tie lapeliai prismaigstyti ant sienos ir aš detektyvė yra tik fikcija, bet mintį net neabejoju, jog pagavote.
O dabar apie kalbėjimą. Ar moki aiškiai ir be užuolankų iškomunikuoti problemas, džiaugsmus, sprendimo būdus ir dar bala žino ką? Ugdykis aiškios komunikacijos gebėjimą ir tą gali daryti kiekvieną dieną, kad ir namuose, jeigu gyveni ne viena. Tačiau net neabejoju, kad ir darbe, kad ir ką bedirbtum lygiai taip pat, gali pradėti mokytis komunikacinių gebėjimų. Vėlgi, stebėk save, ar tu iš tų moterų, kurios įsižeidžia greitai ir nešneka 13 metų? O gal tu kaip tik iš tų moterų, kurioms pasakius „ei, ko tu tokia pikta?“ Atsakai klausimu, kodėl tu galvoji, kad aš pikta? Ar galėtum įvardinti priežastį, kodėl pagalvojai, jog aš pikta? Puiku, vadinasi komunikuoji neblogai.
Klausk savo komandos, o kaip galvojate jūs, kaip reikėtų šią problemą išspręsti? Bendrauk, neužsisėdėk, pasitikėk komanda. Prašyk atsiliepimų apie savo darbą iš kolegų. Žinau, kad tai daryti yra sunku, nes kritika gali nesugebėti pagimdyti meilės ar prieraišumo prie kolegų, ji gali širdyje ir prote pasėti baimės sėklas. Bet gera žinia ta, kad žmonės sugeba kontroliuoti savo protą, taip? Ir, jeigu kritikos sulaukiate daug gal reikėtų į ją įsiklausyti, kita vertus, tai kritikai neleiskite valdyti savęs, prisiminkite, kad arba jūs kontroliuojate savo protą, arba tai daro kiti. Na, ir svarbiausia, verta sau priminti, kad bendradarbiavimas yra neįkainojama vertybė. Jis vienodai svarbus namuose, darbe, visuomeniniame gyvenime. Taigi, pasitikėkite komanda, bendradarbiaukite ir aiškiai komunikuokite, o ne būkite ta moteris lyderė, kuri amžinai, atleiskit už išsireiškimą „užsiraukia“ ir nekalba 16 metų.
2. Rūpinkis savo emocine sveikata. Taip, psichoterapija yra svarbus dalykas, be jos aš dabar kaip be rankų ir po trijų mėnesių lankymo pastebiu, kad mano elgesys ir supratimas apie viską ima keistis iš esmės į gerąją pusę. Bet, rūpinimasis savo emociniu būviu man nėra tik nuėjimas į psichoterapiją. Tikrai patariu skaityti daug psichologinių knygų, nebūtinai gal Freud‘ą ar Jung‘ą, bet Mark Manson, Seneka, Stephen Covey, Napoleon Hill, James Clear, Reshma Saujani, Julia Cameron, Ilja Grzeskowitz ir dar daugelį kitų, kurie vienaip ar kitaip visada prieina prie lyderystės temos, daug rašo apie emocijas, apie reaktyvumą ir proaktyvumą, apie buvimą čia ir dabar, apie pasitikėjimą savimi, apie savivertę, apie savęs pakankamumą ir t.t. Patikėkite, visas šias temas išnagrinėjus pritaikysite sau greitai, pritaikysite darbe, tik svarbu ne tik mąstyti apie tai, bet imti ir taikyti kasdienybėje.
Taigi, ieškokite būdų, kaip atsikratyti negatyvių minčių, kaip tapti proaktyvia, o ne reaktyvia (čia labai padės Stephen Covey knyga „7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“, psl. 108-136). Susierzinai? Nieko tokio, visko būna, mes žmonės, tik reikia kažką daryti, taip? Aš kai susierzinu ir jaučiu, kad galiu pasakyti kažką negatyvaus kitam žmogui, bėgu į wc, užsidarau ir 6 kartus giliai pakvėpuoju: giliai įkvepiu, užlaikau kvėpavimą, suskaičiuoju iki 4 ir giiiiiliai iškvėpiu, patikėkite, padeda. Grįžtu į kabinetą ir ką tik mane suerzinusiam žmogui ramiai išsakau pastebėjimus. Taip žinau, kad į mano pastabas bus atkreiptas dėmesys.
3. Pasitikėjimas savimi. Taip, lyderės ir lyderiai be pasitikėjimo savimi, niekaip. Kartais atrodo, kad pasitikėjimas savimi yra tokia viršukalnė ir jos nepasieksime niekada. Man pasitikėjimas savimi darbe atėjo tada, kada supratau keletą svarbių dalykų apie abejojimą bei patikėjimą savimi ir klaidos priėmimą.
Taigi, suabejoti savimi sprendimuose, man regis yra normalu, nežinome, kas gali nutikti ateityje priėmus vieną ar kitą sprendimą, ypatingai tada, kai tenka lyderiauti. Tačiau reikia suprasti, kad abejoti nėra blogai, tai yra žmogiška, bet tikėti savimi – būtina. Tikėjimą savimi galime sieti su klaidomis ir jų neišvengiamybe. Moterims padaryta klaida gali kirsti itin skaudžiai, nes esame išmokytos, o ir po to įsikibusios laikomės – tobulos mergaitės vaidmens, kuri niekada nedaro klaidų. Todėl reikia priminti sau, kad klystame visi, o susimovus klaidą atitaisyti galima, svarbiausia tik spręsti problemą. Aš esu giliai įsitikinusi, jog būtent tada, kai sau primename, jog klystame, ir klaidos iš tiesų yra neišvengiamos, jų nebebijome ir susitvarkome greitai.
Patikėkite, dirbu prie projekto, kurį pradėjau kurti nuo nulio. Pradžioje buvo baisu ar žinosiu kaip kurti, nuo ko pradėti ir, ar apskritai sugebėsiu susitvarkyti ir vadovauti komandai? Kaip matote, abejonių kupinai, tačiau priminiau ir primenu sau, kad aš tikiu savimi. Nemąstau neigiamai apie save ir apie savo darbą, Napoleon Hill yra sakęs: „Neigiamai mąstančiam žmogui kiekviena kliūtis yra neįveikiama. Teigiamai nusiteikę žmogus vienaip ar kitaip suranda kelius, kaip įveikti kliūtis, ir nesėkmes paverčia laiptais į sėkmę“. Atsisuku atgal ir matau, kad pridariau klaidų, net ir vadovaujant žmonėms, tačiau klaidas sprendžiu besimokydama ir žvelgdama į save teigiamai, man atrodo, tai yra geriausias vaistas nuo bet ko.
Prieš bet ką darydama ar priimdama sprendimą, susirink tikrai vertingą informaciją, kuri padėtų priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Kai jau apsisprendei nebesigręžiok ir eik, neatsisukdama, kol tos antrosios mintys nepasivijo. Net jei ir suprasi, kad sprendimą turi pakeisti, žinok, kad tai daryti legalu, vėl gi, čia turime kalbėti apie tą patį, apie drąsą nebijoti suklysti. Taip, dar kartą kartoju, baimė kankina kai reikia apsispręsti, tačiau sėkminga, lyderė moteris bet kokiu atveju imsis veiksmų.
Tačiau svarbiausia norint tapti lydere yra patikėjimas ir tikėjimas. Savimi. Na, tau reikia patikėti, kad gali mokytis lyderystės įgūdžių ir tapti ja, tau reikia patikėti, kad gali vadovauti žmonių komandai, net ir tada, kai velniškai sunku. Bet be entuziazmo ir atsidavimo neįmanoma pasiekti jokių prasmingų tikslų, net ir lyderystėje.
Daugiau Marijos tekstų skaitykite www.fema.lt
