Tam, kad šią nuotrauką paviešinčiau man prireikė drąsos, tačiau jaučiau, kad reikia, nes netikrumas kasdienybėje mane erzina, o dar labiau erzina tai, kad dėl to netikrumo aš imu jaustis sumautai, kas veda į nemeilę sau.
Mano oda buvo lygi, visada. Tuomet kažkas nutiko mano organizmo viduje ir spuogai pradėjo dygti vienas po kito. Nesupratusi kas vyksta, rytais, po pietų ir vakarais žiūrėdavau į veidrodį ir ašarodavau. Jaučiausi tokia menka ir sau negraži, kad liūdesys ir kompleksai aplankydavo taip dažnai, kad pradėjau valgyti daug cukraus, vartoti daug alkoholio ir rūkyti cigaretes. Kas veido odą dar labiau varė iš proto. Paklaikusiomis akimis ir kupina pavydo širdimi slinkdavau pirštu socialinėse medijose per kitų merginų profilius ir stengdavausi įmatyti bent vieną spuogą pas jas, kad pasijausčiau geriau. Tačiau tokių neradus ir matydama tik nepriekaištingai lygias veido odas, pasijausdavau dar menkesnė. Matai, nekęsdama savęs imi užsipulti save kraštutinumais. Net dabar rašydama šį tekstą ir prisiminus tą sudėtingą savęs neapkentimo periodą ėmiau verkti.
Giliai širdyje žinojau, kad odos sveikimas prasidės tik tada, kada mokysiuosi priimti save, tik tas priėmimas man užtruko apie du metus ir tik dabar ėmiau tvarkyti iš esmės mitybą bei odos priežiūros įpročius. Taip jaučiasi moteris, kuriai 29. O ką kalbėti apie paaugles, kurios save dažnu atveju įprasmina arba turi įprasminti per išvaizdą, kitu atveju gali tapti patyčių objektu.
Kažkuriuo metu, dar gana ankstyvoje vaikystėje mums buvo įgrūsta mintis, kad tik lieknos, švytinčią veido bei kūno odą turinčios moterys yra gražios, tik tos moterys ištekės, kurių kojos ilgos, tik tokios yra sėkmingos visose gyvenimo srityse.
Net nežinau, kas taip pasakė, tačiau tuo aklai patikėjome. Žinoma, sekame žurnaluose ar socialinėje medijoje, kaip garsenybės tik ką po gimdymo atrodo nepriekaištingai su kvadratėliais ant pilvo! Net nereikia laukti gimdymo, socialinėje medijoje šmėžuoja tikros gražuolės, į kurias taip stengiamės būti panašios! Vienas tyrimas parodė, kad net 63 proc. dalyvavusių tyrime amerikiečių moterų mano, kad taip kaip jos jaučiasi apie save nulemia būtent jų svoris, kūno svoris tampa svarbesnis už šeimą, mokyklą ar karjerą. Kitas tyrimas parodė, kad net 83 proc. moterų, dalyvavusių tyrime, yra nepatenkintos kūnu ir nori numesti svorio.
Prieš gerokai sukuriant FEMA, vakarais po mokytojavimo dirbdavau aukle. Vis norėdavosi prisidėti prie atlygio, nes prieš keletą metų dar mokytojo alga buvo tikrai kukli, nors ir dabar ji per kukli tokiam darbui. Gerai, bet ne apie tai. Dirbau keliose šeimose, vienoje iš jų prižiūrėjau dvi mergaites. Jos buvo nuostabios, fantastiškai gražios, akys žydros, didelės ir ryškios! Blakstienos tamsios, o plaukai šviesūs! Žodžiu, labai gražios mergaitės. Tamsų antradienio vakarą, sėdėjome prie stalo, kol viena, ketvirtokė, nubėgo prie veidrodžio, pasikėlė palaidinukę taip, kad matytųsi bamba. Ketvirtokė buvo kiek apkūni ir pasimatęs pilvas, jos netenkino. Ji manęs paklausė, Marija, ar aš pakankamai liekna? Man atrodo, jog aš storulė ir esu negraži.
Tačiau svoris nėra ji. Svoris nesu aš. Svoris nesi tu. Veido oda nesi tu, veido oda nesu aš.
Body image mūsų visuomenėje yra įsiviešėjęs labai negatyvus, nes jis nerealistinis ir yra vienas vienintelis tipažas – lieknas žmogus gražus, apkūnus, griežčiausiai ne. Tai yra nesveika ir tai reikia gydyti. Mano nuomonę tu žinai: mes esame įvairūs, mes esame liekni, apkūnūs, aukšti, žemi, blondinai, brunetai ir t.t., o tai pasaulį padaro tik nuostabiai įvairesnį.
Kokie ženklai byloja, kad negatyviai žvelgi į savo kūną?
Įkyri savistaba veidrodyje (kai mano veido odą išbėrė spuogais, nuolatos žiūrėjau į veidrodį ir ašarodavau, vieną dieną pagavau save tai darant, ėmiau rečiau žiūrėti į veidrodį).
Apie savo kūną laidai niekinančius komentarus ir dažnai lygini savo kūno formas/dydį su kitais žmonėmis (aš dažnai save lygindavausi su kitomis aukštomis moterimis, mat aš pati tikrai esu gana aukšta. Kai sutikdavau kitą aukštą merginą, nesidžiaugdavau, o paniekinamai mintyse pasijuokdavau, kad ji dar aukštesnė už mane! Koks apgailėtinas požiūris).
Nuolatinis pavydas. Pavydas draugui/draugei arba garsenybei dėl jo/jos kūno.
Ar žinojai, kad vienas proc. žmonių populiacijos, tiek vyrų, tiek moterų yra patyrę kūno dismorfinį sutrikimą (dismorfija – nepasitenkinimas savo kūnu tampa panašus į psichinę neurozę, prasideda mitybos sutrikimai, tokie kaip bulimija, anoreksija ir pan.).
1 proc. gali atrodyti ne daug, tačiau ši dismorfija yra kraštutinumas, o kiek žmonių jaučia didžiulį nepasitenkinimą savo kūnu iki psichinės neurozės? Net neabejoju, kad kas antras žmogus Žemėje pasakytų, jog vienaip ar kitaip yra nepatenkintas tuo ką mato veidrodyje kasdien. Žinai, kodėl? Nes mes turime kūną, tačiau nesame kūniški. Ką turiu omenyje?
Į savo kūną mes žiūrime kaip į prekę, kurią reikia parduoti tam, kad gautume kažkokį savo susigalvotą statusą, kad būtume pripažinti, kad būtume sėkmingi karjeroje ir pan., tačiau mes nejaučiame savo kūno, kuris mums kiekvieną dieną sudėtingai tarnauja.
Kūniškumas prasideda, mano galva, būtent tuo metu, kai imame priimti save. Pradėjus priimti save, man nebesinori alkoholio, nebesinori cigarečių, nebesinori cukraus. Norisi kūną puoselėti ir mylėti, nes tai yra mano kūnas ir jis vienintelis toks.
Kaip nustoti negatyviai žvelgti į savo kūną?
Mokykis priimti žmones visokio kūno sudėjimo, formos, veido odos ir pan.
Tai gali padėti tau priimti ir pačio/s kūną. Psichoterapijoje man dažnai yra kartojama, kad aš kito žmogaus pakeisti negaliu, galiu tik jį priimti toks koks jis yra. Pradėjau sau kartoti šiuos žodžius: kito žmogaus pakeisti negaliu, aš turiu jį priimti toks koks jis yra. Žinai, kokia geriausia dalis šios praktikos? Kad aš ėmiau priimti save. O kai kitas manęs nenori priimti, nusisuku nuo tokio žmogaus. Žinau, kad mano pavyzdys ne apie kūną. Tačiau noriu tau parodyti kokią galią turi žodžiai, kuriuos sau kartoji kiekvieną dieną. Jeigu tu apie kitus kalbi su panieka, iš kur gali rasti jėgų sau sakyti gražius žodžius? Ir nusiteik, kad tai bus ilgas procesas. Savęs priėmimas neįvyksta greitai. Aš vaikštau į psichoterapiją jau 7 mėnesius, o su psichoterapeute kiekvieną seansą sugrįžtame prie to, kad dar turiu padirbėti su savęs priėmimu. Tai yra procesas, tačiau patikėk, jam skirti laiko verta.
Pasimokyk šiek tiek iš istorijos.
Prisimink, kad visais laikais kūno vaizdas keitėsi. Jeigu nuvyktum laiko mašiną į Liudviko XVI Prancūziją, pamatytum, jog jo žmona Marija Antuanetė buvo apvalių formų. Liemuo turėjo būti išlenktas it gitaros, todėl moterys smarkiai susiverždavo korsetus. Ir taip smarkiai, kad net nualpdavo! Viduramžiais liekni žmonės buvo laikomi varguoliais! Galime nusikelti ne į tokius ankstyvus laikus, bet į XX a. vid., pasižiūrėk kokia Marlyn Monroe! Apvalių formų. Mes nežinome, kokie kūno standartai bus po 100 metų. Tad gerai pagalvojus, kai jie šitaip keičiasi, ar tikrai verta jų vaikytis?
Stebėk savo emocijas.
Kai esame nepatenkinti savo kūno vaizdu ir sau sakome, kad esame storuliai arba anoreksikės, dažnai už to slypi gilesni dalykai. Kai apie save kalbame su neapykanta, turbūt turime kalbėti ne apie kūno svorį, o apie menką savigarbą, nepakankumo jausmą, gal net depresiją. Knygos ir psichoterapija tikrai gali padėti. Net siūlyčiau iškart kreiptis pagalbos į psichoterapeutą. Geras specialistas tau padės susigrąžinti arba atrasti tikėjimą savimi.
Kvestionuok mediją.
Mes dažnai girdime, kad nereikia tikėti viskuo ką skelbia medija. Tai dažniausiai yra garsiai eskaluojama, kad netikėtume konspiracijų teorijomis apie Covid-19, nesiklausytume melagienų, kurias skelbia antivakseriai ar mūsų nedraugiška kaimynė Rusija. Ir tai puiku. Tačiau, ypatingai jautrūs esame tada, kada savo socialinėje medijoje matome tikrus gražuolius ir gražuoles! Imame lygintis. O lyginimasis yra džiaugsmo vagis. Ar tikrai tau reikia matyti nuotraukas, kurias kelia Karolina Meschino ar bet kuri kita mergina ar vaikinas (atleiskite, aš influencerių labai nežinau, nes jų neseku). Jei atvirai, aš neseku visų influencerių, kurie tik įkelia nuotrauką, tačiau turinio po jomis jokio nėra arba tas turinys skurdus. Aš net nebeseku savo draugų socialinėje medijoje, pasilikau tik tai, kas mane iš tiesų neša didžiulį džiaugsmą ir duoda gerus patarimus. Išsivalyk savo socialinę mediją. Dabar pat.
Sek Instagram‘e Celestebarber.
Rimtai. Sek ją.
Linkiu gyventi kūrybiškai. Visada linkiu gyventi kūrybiškai, bet jeigu apie save kalbėsi negatyviai ir su panieka, kūrybiško gyvenimo nepasieksi. Juk tikrai žinai tą jausmą, kai jautiesi ramus, laimingas ir tiesiog džiaugiesi gyvenimu. Aš dabar esu laiminga ir labai džiaugiuosi, kad su tokia būsena einu į 2021 metus, man tai yra didžiausia dovana sau, kurią galėjau padovanoti – savęs priėmimą. Padovanok ir sau būtent tokią dovaną!
