Taip jau yra, kad mergaitėms, o vėliau ir suaugusioms moterims saugiau ir lengviau sakyti, rašyti tik tai, ką dažniausiai kiti pamėgsta, nes tik tuo atveju ji pati jaučiasi geriausiai ir tik tada ji yra pripažįstama kitų.

Aišku, reikia pasakyti, jog drąsa yra labai asmeniškas dalykas. Vienoms šokti iš lėktuvo su parašiutu drąsiausia, ką įmanoma padaryti. Kitoms taip pat drąsu pasakyti kalbą dvidešimčiai žmonių. Sustojant prie kalbų. Kitą savaitę manęs laukia net du dideli renginiai. Pirmas, antradienį vedu nuotolinę konferenciją į kurią jau užsiregistravo virš 1000 mokytojų, dar ir skaitau pranešimą, dar ir moderuoju diskusiją apie nuotolinį ugdymą. Antras, penktadienį, Klaipėda, esu pakviesta dalyvauti diskusijoje, lytiškumo temomis. Patikėkit, švelniai tariant jaudinuosi taip, kad šiuo metu galėčiau labai garsiai pirstelėti į kelnes, laukiant parduotuvėje ilgiausioje žmonių eilėje ir mažiausiai dėl to nervintis.

Šiuo metu daug klausau Mel Robbins kalbų, ją seku ir žaviuosi šia moterimi. Ji sako, kai reikia kažką padaryti, o niekingos mintys sako: nereikia, nedaryk, do it anyway (vis tiek tai padaryk, - liet.). Štai kas man yra drąsa. Drąsos aš nematuoju pagal aukštį, pagal žmonių kiekį ir dar pagal bala žino ką. Ne, drąsą aš matuoju pagal tai, ar galiu sau pasakyti: do it anyway bet kokioje situacijoje. Todėl, nors ir dabar jaudinuosi ir galvoju, na kam man čia reikėjo sutikti vesti šią konferenciją ir trenktis į Klaipėdą, žinau, kad tai kalba baimė. O su baime esu linkusi susidraugauti, todėl do it anyway, Marija.

Na gerai, paklausi, kodėl verta būti drąsiai? Šioje vietoje, noriu pacituoti Reshma Saujani, ji man atsakė į šį klausimą puikiai, paskaityk:

„Geriau pagalvojus, drąsos reikia viskam, ko verta gyvenime imtis. Drąsu, kai dvidešimtą kartą stengiesi persiversti šonu ir triumfuoji, nes pavyksta prieš tai devyniolika kartų kritus. Drąsu, kai išvykstame studijuoti į koledžą arba toli nuo namų, kur nieko nepažįstame, nes tai skatina atsiliepti į aistrą, kuri išsirutulioja į mūsų pirmąjį darbą. Reikia drąsos, kad pradėtume savo pirmąjį verslą, pakeistume karjerą ir paprašytume tokios algos, kokios esame vertos. Drąsa leidžia būti pakankamai pažeidžiamoms, kad paprašytume pagalbos, ir padeda sukaupti stiprybės atleisti tiems, kurie mus įskaudina. Drąsa įkvepia būti dosnioms ir paremti kitas moteris nesibaiminant, kad tai gali mus sumenkinti“.

Net neklausiu ar atradai save šioje citatoje, bent vienoje įvardintoje situacijoje. Drąsa yra nepaprastai svarbi, nepaprastai. Net jeigu norime įsimylėti, juk tam irgi reikia šitiek drąsos! Drąsos atsiverti, drąsos parodyti, kokia tu iš tiesų esi su visais savo išoriniais ir vidiniais netobulumais, reikia drąsos žengti žingsnį ir būti pažeidžiamoms sutikus tą žmogų su kuriuo norisi būti. Reikia neapsakomai daug drąsos įžeidus, įskaudinus kitą žmogų pripažinti sau suklydus ir pasakyti: „atsiprašau, susimoviau“. Reikia neapsakomai daug drąsos pakilti iš lovos po mėnesio gulėjimo ir bijojimo tiesai pažvelgti į akis ir rinktis kurti savo gyvenimą, kurti laimingą gyvenimą. Taip, vadinasi reikia drąsos rinktis džiaugsmą, vietoj liūdesio, rinktis šypsena, vietoj aukos būsenos, rinktis atsakomybę už savo gyvenimą, vietoj to, kad tą pačią atsakomybę perleistum ant kito žmogaus pečių.

Matai? Matai, drąsa nėra tik apie aukščio baimės įveikimą, ne tik apie kalbėjimą prieš tūkstantinę auditoriją, ne tik apie iššokimą iš lėktuvo parašiutu, drąsa yra apie daugelį kitų dalykų, kurių mes, moterys, kartais pristingame.

Iš tiesų, juk dažnai sakome sau, ai pasigaminčiau kažką skanaus, bet tai darysiu tik tada, kada turėsiu kam gaminti, reikia būti drąsiai ir priimti tai, kad tu dabar viena ir geriausia, ką dabar gali padaryti, tai nelaukti kol kažkam galėsi pagaminti skanius pusryčius, o imti ir pasigaminti sau, vienai pačiai. Dažnai kaltiname kitą, kad jis įskaudino, kad jis atstūmė, net nebandydamos suprasti, kodėl jis taip pasielgė. Žinoma, žmonių būna kiaulių, neabejotinai, tačiau pastebiu, o ir pati supratau, kai mane atstūmė, jog aš tiesiog bandžiau pakeisti kitą žmogų, nepriimdama to, kad jis nenori absoliučiai jokių santykių ir įsipareigojimų. Kai jį priėmiau toks koks yra, nebandydama jo pakeisti, man palengvėjo. Taip aš įgijau drąsos, nepriimti atstūmimo asmeniškai ir toliau judėti į priekį, be šio žmogaus, viena pati.

Tai kodėl reikia drąsos, dar kartą klausiu? Drąsa leidžia patirti džiaugsmą, drąsa mums primena, kad mes esame kietos, drąsa pakeičia visus mūsų santykius iš blizgančių ir nušlifuotų į atvirus ir tikrus. Drąsos dėka imame įgyvendinti svajones ir visai nesvarbu kokios tos svajonės, ar tapti įmonės vadove ar mesti įmonėje vadovės darbą ir atidaryti gyvūnų prieglaudą. Kitaip tariant, drąsa padeda plaukti, kai kitu atveju nuskęstume.

Man prireikė drąsos atsitraukti nuo visų darbų, kuriuos užsikroviau ant savų pečių ir sėsti rašyti, rašyti šį tekstą. Prireikė drąsos prisiminti, jog rašymas yra mano namai, kuriuos buvau apleidusi. O dabar noriu būti drąsi vėl rašyti, vėl atgyti kai rašau, nes būtent šiame procese mano siela dainuoja. Bet, kad taip įvyktų, turėjau sukaupti drąsą, atsikelti anksti sekmadienį, nesiimti kitų darbų, nors rodosi, kad dega viskas, imti, ramiai, prisėsti ir paleisti skaitmeninę plunksną rašymui. Ir tai, kad šiandien buvau drąsi esu laiminga, nes taip aš susigrąžinu save į save. Tad ar dar reikia argumentų, kodėl reikia drąsos?

O bijoti kažko yra žmogiška, tik tiek, kad mes su baime esame sukūrę negatyvų santykį, o iš tiesų, su baime reikia susidraugauti, nes būtent ji ir primena, kad tu žmogus. Tad jeigu kaip tik dabar stringi ties kažkuo, prisimink, do it anyway.