Pirmiausia, ką išgirdau, kad nesusitvarkiusia prieš savo vyrą nedera būti. Antra, kad namus reikia tvarkyti pasipuošus perlais ir aukštakulniais. Trečia, norint susitvarkyti reikia laikytis griežtų taisyklių ir išprotėti dėl tvarkos. Ketvirta, daug praleidau per ausis, nes vis pasinerdavau į apmąstymus, kur aš papuoliau ir kokia esu nevykėlė.

Kai atvyksti į mokymus, seminarus, bendrauji su žmonėmis ar bet kaip kitaip gauni informaciją, sakoma, kad reikia atkreipti dėmesį, ties kuriais momentais kyla didžiausias pasipriešinimas. Greičiausiai, šiuose momentuose ir slypi didžiausios vidinės bėdos. Tas tris valandas seminare, pasipriešinimas buvo nuo kojų pirštų galų iki ausų, o namo vairavau drebėdama. Tikriausiai taip mano kūnas ir protas reagavo į piešiamą tvarkymosi procesą su daugybę taisyklių ir griežtų ribų.

Kas man, nuolat neišsimiegojusiai, nepakankamai pavalgiusiai ir nepailsėjusiai jaunai mamai buvo, kaip šlapiu skuduru per abu žandus. Manau, todėl dar ilgai nesiryžau pradėti susitvarkymo iššūkio ar įsigyti Marie Kondo knygos „Tvarkingų namų stebuklas“. Neįsivaizdavau savęs tampant pedantiška namų ponia su perlais. Lyg ir nusivyliau savimi, kad tikrai nesugebėsiu susitvarkyti.

Tačiau radau tiesos tame, kad namuose neturiu slankioti su prastais drabužiais, nes juk niekas nemato. Neatsisakiau pomėgio pasitrinti su pižama, kai galiu sau tai leisti. Tačiau namams paskyriau drabužius, kurie tiktų eiti į gatvę, tik kažkodėl niekada jų nedėvėdavau, o nudriskusius naminius skudurus, be gailesčio mečiau, kaip ir daugybę kitų daiktų.

Balandžio mėnesį susiruošus trumpoms atostogoms į Kijevą, oro uoste pagaliau pagriebiau Marie Kondo knygą, kurią „Vogue“ vadina ode tvarkai, „The London Times“ sveikina M. Kondo paprastume atradus genialumą, o daugybė žmonių džiaugiasi KonMari metodo rezultatais, kurie keičia ne tik namų tvarką, bet ir padeda asmeniniam tobulėjimui, santykiams su artimaisiai bei savimi. Rugsėjį su pasididžiavimu pagaliau baigiau ją skaityti.

Autorė į namų tvakymo sistemos paieškas pasinėrė nuo PENKERIŲ metų. Rimtai į tai pasinerė būdama penkiolikos. Visada daugiau bendravo su daiktais ir namais nei žmonėmis. Išbandė įvairiausių daiktų atsikratymo bei laikymo metodų. Ir atrado, stebuklingą namų tvarkos receptą.

Knygą perskaičiau praėjus nemažai laiko nuo savo iššūkio. Jei būčiau skaičiusi knygą prieš jį, veikiausiai tvarkymosi procesas būtų buvęs spartesnis, aiškesnis, sistemingesnis. Tačiau iki šiol džiaugiuosi, kad mane džiugino ne tik rezultatas, bet ir pats šlamšto kuopimosi procesas iki paryčių. Kad ir be instrukcijų, manau, pavyko puikiai.

Knygos turinys sukasi apie šlamšto atsikratymą. Autorė dalijasi savo ilgamete patirtimi, puikiais rezultatais. Didžiąją skaitymo dalį labai laukiau sutrumpintos esmės, nes daiktų atsikratymas kur kas paprastesnis nei rodosi. Mano nuomone, svarbiausias yra pirmasis žingsnis, norėti ir apsispręsti gyventi lengvai bei patogiai. Tuomet imtis pačiam ar su pagalba, tai įgyvendinti. Esminiai punktai, kuriais įgyvendinamas KonMari metodas:

• Nurodoma, kokia tvarka yra geriausia pradėti daiktų atsikratymą: drabužiai/aksesuarai/batai, knygos, popieriai, įvairios smulkmenos, brangius prisiminimus keliantys daiktai.

• Daiktus reikėtų atrinkti ne pagal jų laikymo vietą, o daiktų rūšį.

• Visų daiktų turėtų būti atsikratoma vienu metu.

• Atsirenkant ką išmesti ir ką palikti pasitelkiamas džiaugsmo kriterijus. Reikia paklausti savęs ar kiekvienas iš pasiliekamų daiktų ištiesų jums teikia džiaugsmą. Atsikratyti reikia tais, kurie jūsų visai nedžiugina.

• Pasiliktus daiktus rekomenduojama laikyti gerai apgalvojus, kur jų vieta.

• Nurodoma didelį dėmesį skirti drabužių lankstymui. Sulankstytus drabužius ir daiktus stalčiuose bei lentynose siūloma laikyti vertikaliai.

• Aprašoma, kad daiktams reikia dėkoti, jog jie buvo, atliko savo paskirtį, pasitarnavo mums.

• Siūloma kalbėtis su savo namais, dėkoti jiems.

• Reziumuojama, kad daiktų (šlamšto) atsikratymas keičia ne tik namus, bet ir gyvenimą. Ypatingai moko apsispręsti. Tvarkymasis moko būti atsakingiems už savo priimtus sprendimus.

Skaitant knygą daug žymėjausi. Išties vertingos informacijos norintiems pradėti susitvarkyti ir nežinantiems, kaip tai padaryti, galybė. Tik iki šiol nežinau ar esu to džiaugsmo atrankos kriterijaus šalininkė. Nežinau ar pritariu pokalbiams su daiktais, namais. Esu labiau už sąmoningą suvokimą, kodėl noriu susitvarkyti, už sąmoningą gebėjimą atsirinkti, kas reikalinga, verta ir turi likti mano namuose. Žinoma, pagarba daiktams ir namams būtina. Tik nereikėtų pamiršti, kad jie mums, ne mes jiems tarnaujame. Už tą tarnystę ir turėtume jais deramai pasirūpinti.

Japonijoje ypatingai aukštas disciplinos lygmuo, išlaikytos tradicijos. Vaikai tvarko savo pačių mokyklas, turi griežtas taisykles. Skaitant knygą „Tvarkingų namų stebuklas“, ypatingai jaučiasi rytų kultūros prieskoniai. Kiekvienas kraštas turi savo papročius, kultūrą, namų tvarkymosi įpročius, namų interjerus, tačiau pasitelkus Marie Kondo metodą, spintą prieš svečius nebus gėda atsidaryti, nes, na, taip gražiai ir patogiai viskas susidėlioja. Greičiausiai, savo pasikeitimus rodysite mielu noru.

Pamenu, draugė klausia ar žinau šią japonų tvarkos guru. O aš tik purtau galvą ir sakau, ne ne, ten kraštutinumas, pedantizmas, neverta… pasigilinusi kiek daugiau, nei buvau pokalbio su drauge metu, sakyčiau, verta knygą perskaityti, o tuomet nuspręsite ar pasinaudoti. Nebūtinai viskas pritiks, neiškarto pavyks sulankstyti marškinėlius taip, kad jie sulankstyti stovėtų. Keletą kartų pasitreniravus ir peržiūrėjus youtube, man pavyko.

Šimtu procentu pritariu knygos autorei, kad tvarkymasis nėra bevertis procesas. Jis taip stipriai moko ir keičia gyvenimą. Kelia pasitikėjimą savimi, ryžtą būti atsakingam, nebijoti priimti sprendimų, skatina ieškoti būdo gyventi taip, kaip patinka. Galiausiai pažinti save, ko nori, ką mėgsti.

Daiktų atsikratymas, tai savojo gyvenimo kreipimas norima linkme. Gyventi dabartyje ar skaityti paauglystės dienoraščius apie nesusiklosčiusią meilę, sriūbauti ir užstrigti praeityje. Padeda nuspręsti ar mažiau yra daugiau ir, ar grįžus į namus atsidūsti, kad nejaugi šie gražūs, tvarkingai namai yra mano, o ne žurnalo viršelyje.

Prisiminusi apie pasipriešinimą, kuris užplūdo mane seminaro metu, galvoju, jog vidinė laisvė, improvizacija man yra svarbiau nei taisyklės, man svarbu gerai ir patogiai jaustis. Tvarkymosi būdo reikia ieškoti pagal savo įsitikinimus bei vidinius pojūčius, o ne apsiriboti galybe gniaužtų, nuvertinti ir prievartauti save elgtis taip, kaip visai nenorite, bet reikia, nes kažkas liepė, taip daryti ir neduok Die praleisi kokį parašytą punktą. Pas ką laksto vaikai, deja, ideali tvarka gali būti labai trumpalaikė. Svarbiausia, savęs negriaužti už tai, kad nors ir stengiatės, ne viskas pavyksta pagal planą. Būname pavargę, neišsimiegoję, susipykę ar slaugome vaikus. Ir niekas nesako, kad tokiose situacijose namai turi blizgėti, nebent jūs to labai norite.

Man buvo ir vis dar yra įdomu, kaip prisivilioti tvarkymosi procesą, kad jis taptų maloniu ir nepykintų, kad netaptų maniakišku polinkiu šokdinti visą šeimą tvarkytis, taip, kaip patinka man, bet ne jiems. Puikiai žinau, kokia stipri gali būti atmetimo reakcija ateityje.

Pabaigai, knygą rekomenduoju tiems, kas nežino nuo ko pradėti, kaip išmesti pirmąjį daiktą, kaip susiplanuoti tvarkymosi procesą. Knygoje nerasite patarimų, kaip kasdien prižiūrėti namus, juos valyti ar kaip prisiversti paimtus daiktus padėti į vietą.

P. S. žinoma tiek, kad jei norime paimtus daiktus padėti į jiems skirtą vietą, pirmiausia, kiekvienas daiktas turi turėti jam skirtą vietą.

Daugiau Tomos tekstų skaitykite www.susitvarkyk.lt