Man neatrodo, kad lietuviai yra stiprūs grožinėje literatūroje. Dar mokykloje privalomosios literatūros sąrašas atrodė vargingai. Pamenu, su mokytoja diskutavome, kam vieną ar kitą kūrinį reikėjo klijuoti į tą sąrašą. O ji man sakė: „Bet Fausta, o ką daugiau į jį dėti? Ką daugiau iš šito laikotarpio siūlyti?“ Ir dabar: pavienės geros ar neblogos grožinės knygos gimsta, bet stiprios tradicijos nėra. Viskas ne taip blogai, kaip su lietuvišku kinu, kur išimtys tokios retos, jog pradedame cypti lyg mažametės mergaitės, kurios susijaudinusios traukia rankutes prie pravertų lūpų ir spirga, kaip šiemet įvyko su naujuoju Emilio Vėlyvio filmu, pagaliau įvykusiu stebuklu. Bet problemos labai panašios, kaip ir mūsiško kino: tūkstančiai pilkos atspalvių, nemokšiškos erotinės scenos, mediniai dialogai, paviršius ir jokios svajonės.
Naująją Liudo Dapkaus knygą nusipirkau ko gero viena pirmųjų Lietuvoje. Gali būti, kad ir pirmoji. Yra galimybė, kad anksčiau ar vėliau ją būčiau gavusi dovanų – nes kitos kol kas nedidelės leidyklos knygos pas mane nugulė būtent jų padovanotos, bet iškėliau banknotą taip greitai, kaip greitai kilnoti rankų nuo tam tikro amžiaus nepatartina. Ir nė nežinau, kodėl, bet kai kurių dalykų nė neverta stengtis paaiškinti, verčiau juos priimti. Mane apėmė staigus momentinis noras, kurio nė nespėjau išanalizuoti. Knyga „Goodreads“ platformoje kol kas neįvertinta nė vieno žmogaus, todėl atsiremti galėjau tik į anksčiau, kai knyga dar tebuvo rašoma, privačioje erdvėje nugirstas leidėjo pagyras, skirtas rašytojui. Kita vertus, ar jums teko išgirsti leidėją, kuris apie savo leidžiamą knygą kalbėtų kaip apie žaizdą, naviką, dvokiantį pūlinį, kurio geriau nebūtų? Taigi, perdėm leidėju nusprendžiau nepasitikėti ir knygą į rankas ėmiau įtariai, vis galvodama – o gal nereikia?
Pastaruoju metu perskaičiau nemažai knygų, kur kantrieji, įveikę šimtą ar porą nuobodžių ir kankinamų puslapių, gauna apdovanojimą. Ir, deja, apdovanojimas būdavo toks geras, kad tekdavo autoriams atleisti pradžios nuobodybę. Tačiau man daug labiau patinka būti apvyniotai iškart ir čia buvau maloniai nustebinta – autorius kaip griebė po pirmųjų dvidešimties puslapių, net žagtelėjau. Istorija prasidėjo pagaugais užklojančia juodąja magija, taip pagauliai, kad prigauni save nustojęs ryti seiles, kurios, žiūrėk, jau ir teka per lūpų kampučius. Ši būsena skaitant lankė ne kartą. Skaitymas man ėjosi lėtai, bet užtikrintai, nesinorėjo praleidinėti, skubinti, iškabinti visas užrašytas raides.
Tai pasakojimas apie karą Ukrainoje, apipintas magijos, užkalbėjimų, pasaulinių paslapčių. Ukrainos tragedija dekonstruojama kaip didesnio plano dalis, o autorius vieną po kito tarsi torto gabalus raiko tragedijos bei istorijos sluoksnius bei dėsningumus. Romano daugiasluoksniškumas iš tiesų stebinantis. Nuo talentingai atspindėtų asmeninių herojų skaudulių, meilės istorijų ir žodžiais nuostabiai tikroviškai įamžintų sekso scenų, iki techniškai (bent jau neprofesionalui) nugludintų karinių scenų ir nerimą įžiebiančių užkeikimų.
Ši knyga garantuotai pateks į šiemet mano geriausių skaitytųjų sąrašą, bet jei yra teisybė, tai turėtų būti pastarųjų metų Lietuvos literatūros žvaigždė. Mažų mažiausiai – nes iš tiesų tai yra viena iškiliausių, išskirtiniausių ir puikiausių lietuviškų knygų per eilę metų. Gylio – tūkstančiai metrų į dugną, pagaliau ne tik paviršius. 5 žvaigždutės iš 5.
