Nors tai buvo prieš šimtą metų, bet vis dar puikiai atsimenu, kaip nekantriai laukdavau kiekvienos naujos serijos. Veiksmas vykdavo Malaizijoje, o tais laikais tai atrodė visiškai nepasiekiamas žemės kampelis. Labai įdomu būdavo diskutuoti su namiškiais ar draugais, kaip tie žmonės ten išgyvena ir duodu šimtą procentų, kad po tokių laidų ir diskusijų, nors kartą pagalvojot – o tai aš ar išgyvenčiau negyvenamoje saloje? Svarsčiau apie tą patį ir aš, kartais net norėdavau, kad skrendant lėktuvu, jis kažkaip gražiai nukristų, niekas nemirtų, tik aš kažkokiu magišku būdu atsirasčiau negyvenamoje saloje.
Praėjusios savaitės pradžioje nusprendėme, kad gana jau čia stovėti įlankoje – varom kelioms dienoms į negyvenamą salą pasinuotykiauti. Viskas kaip ir super, tik mintis, kad dvi dienas nebus interneto, jokios civilizacijos, nenubėgsi nusipirkti čipsų užėjus emocinei ėdimo stadijai (kas man karts nuo karto būna) ir dar kartą be interneto, šiek tiek neramino. Bet pasitariau su savimi ir nusprendžiau, kad iškentėsiu. Juk to ir atvažiavau į Karibus – išbandyti save ir kiek galima daugiau kartų išeiti iš komforto zonos. Ir, žinoma, kur dar sena mažosios Beatričės svajonė būti išmestai į krantą! Puiki proga, tad susitarę išplaukėme penktadienį po pietų.
Pasiruošimas kelionei buvo labai paprastas, nes vienas geriausių dalykų keliaujant su jachta – niekada nereikia susikrauti, o dar blogiau – išsikrauti daiktų. Keliauji namuose, su namu ar įvardinkit kaip norit, bet esmė, kad nereikia tampytis tašių ir lagaminų. Viską turi su savimi, tad man, tai, kuriai net vienai dienai dažniausiai reikia dviejų kuprinių su milijonų daiktų, šitas variantas idealus. Tereikia apgalvoti visas emocines maisto krizes, nes saloje be šviežios žuvies, driežų ir visokių krabų nieko daugiau negausi. Aišku, maža smulkmena – dar reikia mokėti pagauti, nes paskutinį kartą kai Marius (primenu – brolio panelės tėtis, pas kurį gyvenu) bandė sugauti vakarienei metro dydžio ryklį – pastarasis jam įkando į pilvą. Čia tik tarp kitko.
Atplaukėm į salą apie šeštą valandą vakaro – dar pusvalandis ir tamsu nors į akį durk. Bet juk baaaika, esam kaip reikiant pasiruošę, tikri Robinzonai, apsikarstę net dvejais žibintuvėliais ir telefonais. Susikrovėm mėsas ir lėkėm su dingiu į krantą, nes negi sedėsi jachtoje tik dėl to, kad tamsu. Ir ilgai laukti pirmųjų nuotykių nereikėjo. Ypač man. Iš kart priminsiu – aš jau suaugusi moteris, bet tamsos vis dar bijau, nakvot viena namuose nemėgstu, visokie garsai mane gąsdina. Gal po šios kelionės nebe… Na, bet grįžkim prie pasakojimo.
Išlipus į salą ant pagrindinio kranto yra vienintelis saloje palmių ir krūmų miškelis, į kurio vidurį veda mini takelis. Atplaukus viena niekada nesugalvočiau juo eiti, bet pasirodo vietiniai (žmonės iš aplinkinių salų) čia jau yra sukūrę tikrą robinzonišką poilsiavietę, todėl tiesiu taikymu ten ir pasukome. Tik pradėjus eiti minėtu keliuku pasigirdo keisti lakstančių gyvūnų garsai – man jau trys minutės iki infarkto ir bėgimo atgal į jachtą. Visi nuramino, kad čia tik maži delno, o gal ir galvos, dydžio baikštūs krabai ir pusmetriniai driežai. Antras „geras” dalykas – visai netikėtai (po tokio pasiruošimo) išsikrovė žibintuvėliai, o telefonas laba diena neturėjo normalios šviesos. Plius pamiršom anglis, tad kol atsirado laužas, aš jau beveik pripratau prie tamsos, driežų ir krabų, kurie ne tik muistėsi aplink mus, bet dar ir knybčiojo į kojas, o po vakarienės dar ir atėjo susirinkti visų maisto likučių (surinkom ir mes vieną, ha).
Prisivalgius, prisibendravus su palmių miško žvėrimis ir užgesus laužui, taigi ir dingus visai šviesai, atsiguliau ant suoliuko. Eikit sau – tooooks keistas jausmas, kad net nežinau nei kaip paaiškinti, nei ką čia parašyti. Guli vidury Karibų, į kuriuos dar prieš pusmetį galvojai atvyksi užkalusi milijoną, negyvenamoje saloje, apie kurią ale svajojai dar žiūrint „Robinzonų” laidą, aplink laksto nelietuviški gyvūnai, tamsoje, kurios bijai, o pro palmių šakeles ryškiai matai dangų. Jokios civilizacijos, pravažiuojančių mašinų, triukšmaujančių kaimynų. Ir tada pradedi girdėti, kokia GARSI yra gamta. Rimtai! Kai nebėra pašalinių, dirbtinių miesto garsų, supranti, kad negyvenama sala yra garsesnė už miestą, gamta yra gyva, tik tu dažniausiai neturi šanso jos išgirsti. Nauji garsai šiek tiek gąsdina, nes nesi prie jų pratęs. Ir sugadindama šį romantiškai gražų paveikslą, kurį jau piešiat po mano pasakojimo, galiu pasakyti, kad jeigu įsivaizdavot, jog negyvenamoje saloje nėra nei gyvos dvasios – persigalvokit, nes visi tie driežai tikrai nepanašūs į negyvas dvasias.
Be draugiško gyvūnijos pasaulio, sala dar turi kalnus, todėl dalį šeštadienio ir sekmadienio praleidome vaikščiodami po juos. Kaip ir galėčiau tai vadinti haikinimu, bet bijau, kad tikri kalnų laipiotojai supyktų ir išvadintų mus pradinukais, nes kalnai tikrai nėra aukšti, bet nesportavus mėnesį, prie trisdešimt laipsnių karščio ir be jokio pavėsio – man čia jau super mega haikinimas, kuris atima nemažai jėgų. Pagal mano apskaičiavimus, saloje yra aštuonios viršūnės, iš kurių į kokias šešias tikrai užkopėme, nes iš kiekvienos atsiveria vis skirtingi peizažai. Be to, mums pasisekė, kad buvo pakankamai giedra – laisvai galėjome įžiūrėti salą, kurioje gyvename (10 km atstumas) bei Švento Martyno salą, į kurią buvau nuplaukusi prieš keletą savaičių ir vėl keliausiu ateinantį savaitgalį.
Sunkiausia ir blogiausia vaikštant po salą tai, kad tarp kalnų yra pievos, o tose pievose auga labai keisti kaktusai. Ką turiu mintyje KEISTI KAKTUSAI? Pasižiūrėkite į žemiau esančias nuotraukas – kiekvieno fantazija veikia skirtingai. Dideli kaktusai nieko nedaro, juos matai ir apeini, bet tarp pievų auga mažyčiai kaktusai, kuriuos labai sunku pastebėti. Šitoje vietoje visiems tikriausiai jau aišku, kad aš užmyniau ant tų kaktusų, o du kartai buvo tokie skaudūs… Spygliai perėjo tiesiai per visai storą „Converse” batų padą ir įsmigo į pėdą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad neskaudėjo. Truputį pasikeikiau, parėkavau, išsitraukiau spyglius ir variau toliau burbėdama. Žodžiu, tos kaktusų pievos atrodė įspūdingai gražiai, bet fizinis kontaktas nebuvo toks jau meilus.
Kitas dalykas, dėl kurio labai džiaugiuosi – būnant saloje išmokau nardyti. Dabar nesijuokit, bet man nardymas su vamzdeliu palei paviršių jau skaitosi rimtu nardymu. Pirmą ir paskutinį kartą esu nardžiusi, tiksliau bandžiusi nardyti, prieš penkerius metus, kai vasarą gyvenau Graikijos saloje Rode. Tą kartą nardymą baigiau su ašaromis, nes ši pramoga pasirodė baisiau už šuolį su parašiutu. Ir negaliu to paaiškinti, tiesiog būti visiškoje tyloje, girdint tik savo kvėpimą, su visokiais vamzdžiais ir vamzdeliais – man buvo labai nejauku. Šį kartą nusprendžiau, kad reikia pagaliau nugalėti šitą beprasmišką baimę ir pradėti nuo pat pradžių – nuo paviršinio nardymo. Labai tikiuosi, kad tai buvo tik pirmas žingsnis ir po pusmečio jau būsiu drąsi bei galėsiu pasidalint nuotraukomis iš įspūdingo povandeninio Karibų gyvenimo.
Pasakojant apie negyvenamą salą, taip pat reikėtų paminėti geriausią ir kartu blogiausią dalyką, su kuriuo susiduri negyvenamoje saloje – čia nėra interneto, o tai yra geriausia smegenų terapija. Vietoje to, kad skrolintum, turi daug laiko skaityti knygą, valgyti, maudytis, daryti ką nori, nes negyvenamoje saloje planų tiesiog nėra. Gali būti laukiniu ir daryti ką nori. Tiesa, porą kartų užklupo paranoja – o jeigu kam nors ko nors iš manęs dabar reikia, juk tikrai kažkas atsitiko būtent per šias dvi dienas, tai kaip čia dabar mane pasieks. Bet tada supranti, kad nieko be grįžimo namo nepribursi, tad eini veikti dalykų. Galiausiai, net pamiršti, kad telefono išvis reikėjo.
Na ir pabaigai, kodėl neišgyvenčiau negyvenamoje saloje…
Visų pirma, tai kalta pati sala. Ji per daug sausa, nėra uogų, grybų, tik jūros gėrybės, kurias bijočiau gaudyti dėl tarp uolų snaudžiančių mažų rykliukų. Antra, būdama viena išprotėčiau. Aš žmonių žmogus, bendravimo man reikia kaip oro, todėl arba išmokčiau driežų kalbą, arba išdurnėčiau. Trečia, nežinau kiek naktų turėčiau išmiegoti toje saloje, kad nebebijočiau tamsos ir keistų garsų, tad manau, tai irgi greitai privestų prie beprotybės. Dar galėčiau vardinti ir vardinti, pusiau juokais, pusiau rimtai, bet turiu pripažinti – praleisti keletą dienų negyvenamoje saloje yra labai sveika, restartuoji smegenis, o ir susipažįsti su savo kvailomis baimėmis.
Kai pagalvoji, keistas tas žmogus, kiek daug visokių keistų kompleksų ir baimių prisigalvoji pats, nei iš niekur nieko. Bijai driežo, kuris nėra nuodingas ir yra už tave dvidešimt kartų mažesnis, bijai tamsos, nes būnant joje įsijungia fantazija (tai gal bijai savo paties fantazijos?), bijai nardyti, nes nejauku girdėti tik savo kvėpavimą, bijai likti vienas, nes, vėlgi prisigalvoji milijoną skirtingų scenarijų, kas būtų jeigu būtų ar nebūtų. Kažkokia velniava.
P. S. lyg tarp kitko, važiavimas į Dubingius ar Obuolių salą tikrai neprilygs negyvenamos salos iššūkiui!!!