Savaitės laiko užteko suvokti, kad įsitaisiau tikrai gerą iššūkį, nes gyvenimas jachtoje turi daug subtilybių.
Prisipažinsiu, būna minučių kai norisi rėkti, kodėl save taip nusibaudžiau, tačiau būna labai daug akimirkų, kurios padėjo suprasti, kodėl tai dariau. Pavyzdžiui, dabar yra devinta valanda vakaro, o aš sėdžiu ant denio tik su marškinėliais, iš visų pusių apsupta jūros, aiškiai matyti visos žvaigždės (jeigu tik nespoksau į ekraną), negirdėti jokio šurmulio apart bangų mūšos į laivą. Tiesą sakant, neatsimenu kada paskutinį kartą gėriau arbatą neduodama penkių minučių papūsk, išgerk ir bėk, nes laukia milijonas dalykų. O kartais labai reikia neturėti sąrašo, nebėgti ir mėgautis ramybe bei laiku sau.
Na, bet jeigu grįžtant prie jachtos gyvenimo subtilybių:
Dingis. Čia tikriausiai įdomiausia jachtos gyvenimo dalis! Visi žinot tą seną gerą galvosūkį, kuomet turi per upę perkelti vilką, ožką ir kopūstą, tik bėda ta, kad ten yra šimtas sąlygų, kas su kuo ir kaip negali sėdėti. Čia viskas labai panašiai. Kadangi jachta stovi apie porą šimtų metrų nuo kranto, tai logiška, kad į ją reikia kažkaip patekti. Žinoma, gali irkluoti savo rankomis, bet šiaip persikėlimui naudojamas dingis – mažas motorizuotas laivukas. Problema čia tik tame, kad dingis vienas – žmonių trys. Jeigu vienas išplaukia – kitas lieka įstrigęs, jeigu tave nuplaukdina, o vėliau telefonas išsikrauna – lieki ant kranto, na ir taip toliau. Žaidimas – non-stop.
Jūrligė. Tai buvo vienas didžiausių mano siaubų ir dvejonių, dėl kurios norėjau atsisakyti galimybės važiuoti į Karibus. Labai bijojau, kad tualetas ir lova atstos geriausius draugus kelioms savaitėms į priekį. Pirmas dvi dienas jaučiausi puikiai ir didžiavausi nugalėjusi baimę, tačiau atėjo trečia diena… Užsiūbavo taip, kad norėjosi prakeikti visus Karibus skersai ir išilgai. Ketvirta, o ir jau aštunta diena – ir vėl jaučiuosi puikiai. Tiesą pasakius, dabar mane aplankė dar keistesnis jausmas – laive nebesupa, bet supa išlipus į krantą. Vaikštau skersuodama lyg po gerų kelių kokteilių. Žmonės kalba, kad tai geras ženklas – adaptuojuosi.
Durys. Jachtoje nėra nei vienų durų. Taip taip, nei tualete, nei duše, nei tuo labiau kambariuose. Pradžioje nesupratau kokio velnio ir kaip aš dabar gyvensiu be durų, tačiau dabar jau viskas aišku. Durų nėra tam, kad laivo viduje susidarytų kuo didesnis skersvėjis, nes dieną naktį temperatūra nenukrenta žemiau 27 laipsnių. Žinoma, aš nebūčiau aš jeigu nebūčiau išsikovojusi bent jau rankšluosčio ant tualeto durų.
Raktai. Norit tikėkit, norit ne, bet čia namų-jachtų niekas nerakina, tad namų raktų aš neturiu (o juk ir durų nėra). Saloje – nulinis nusikalstamumo procentas, tad palikęs kompiuterį gatvėje ant suoliuko – po paros jį rasi toje pačioje vietoje. Kol kas man tai sunkiai suvokiama, bet kai kompas nusibaigs – paeksperimentuosiu.
Elektra. Jachtą elektra aprūpina saulės baterijos, todėl kasdien dienos metu turime elektros perteklių, tačiau vakare jau reikia žiūrėti ką ir kaip naudoji – kartais net įjungtas virdulys gali pribaigti elektrą iki kito ryto. Kitas įdomus dalykas – prieš įjungiant bet kurį elektros prietaisą turi paspausti atitinkamą mygtuką skydinėje, nes kitaip tiesiog neveiks.
Kaimynai. Čia viskas kaip ir daugiabutyje, tik skirtumas vienas – kaimyną dažniausiai sutiksi ne bendroje laiptinėje, o ant vandens prasilenkiant su dingiu. Aplink mus yra apie penkiasdešimt jachtų-namų, kuriose gyvena šeimos su vaikais bei gyvūnais. Visi vieni kitus pažįsta ir visuomet pasilabina.
Vanduo. Nors jachtoje ir neturime karšto vandens, kurio, beje, tokiu oru ir nereikia, tačiau besiformuojantis naujas įprotis – atsikėlus šeštą valandą ryto tiesiai iš lovos šokti į jūrą – tikrai veža. Tiesa, vandens filtrus, kurie reikalingi norint nusiprausti duše ar išsiplauti indus, reikia papildyti į savaitę vieną ar du kartus.
Gyvenimo ritmas keičiasi ne tik dėl jachtos gyvenimo subtilybių, apie kurias galėčiau parašyti dar mažiausiai dvidešimt keturis punktus, bet ir dėl pačios salos diktuojamo gyvenimo būdo. Vietinių gyventojų diena prasideda su saulės patekėjimu apie penktą valandą ryto, o šeštą valandą vakaro čia jau visiškai tamsu. Prie šio ritmo pratinuosi ir aš – keliuosi prieš šešias, o einu miegoti apie devintą valandą vakaro, nors seniau manęs net su pagaliu nenuvarydavai į lovą be vidurnakčio…
Daugiau Beatričės tekstų skaitykite 197dienos.blog.