Mergaitėms apie rėmus ir suvaržymus, į kuriuos turime tilpti bei atitikti standartus, berniukams – apie laisvę ir savęs ieškojimą. Vis garsiau kalbama apie tai, kad yra „ok“ mergaitėms domėtis berniukiškais dalykais ir atvirkščiai – tai plečia akiratį ir gabumus bei leidžia augančiam žmogui lengviau smalsauti ir atrasti save. Išeiti už stereotipų ribų kaip „berniukai neverkia“, o „mergaitės žaidžia su lėlėmis“.
Viena amerikiečių fotografė surengė puikią fotosesiją, kurioje parodė, kad mergaitės gali būti kuo panorėjusios – joms nereikia mėtytis tarp įsivaizduojamų barikadų, jei norisi pabūti ir princese, ir kieta beisbolo žaidėja su sunkia lazda rankoje. Mergaitės fotosesijoje vilkėjo eklektiškus drabužius, kurie atskleidė jų tikrąją dvasią – taip, vieną dieną man smagu žaisti su barbėmis, bet rytoj aš keliauju spardyti kamuolio futbolo aikštelėje. Mergaitės pačios išsirinko joms patinkančias princesių stiliaus sukneles ir atsinešė savo kultivuojamų sporto šakų reikmenis. Rezultatas gavosi tiesiog puikus – labai charakteringos, įkvepiančios, drąsios ir gražios nuotraukos. Modeliukai vienu metu vilkėjo rožines sukneles, bet mūvėjo sportines kojines iki kelių ir avėjo futbolo ar kitų sporto žaidimų bateliais, rankose laikė beisbolo pirštines, lazdas, sporto kamuolius, jų šukuosenos buvo nerūpestingai sutaršytos, o ne „suklijuotos“ lyg lėlių. Emocijos irgi buvo tikros, o ne „išlaužtos“, kokios neva pritinka merginoms – saldus arba gundantis žvilgsnis, šypsena ar praverta burna – nieko panašaus! Vienos buvo susikaupusios, kitos rimtos, trečios šypsojosi, kiekviena jautėsi savimi ir visos atrodė nuostabiai. Taip taip, be saldžiai papūstų lūpyčių galima atrodyti pribloškiančiai.
Tai, kad gimstame laisvomis asmenybėmis ir tik peršami stereotipai padaro mus princesių įvaizdžio siekiančiomis mergaitėmis ar moterimis įrodo ir šis tikras nutikimas. Ateina keturmetė į vaikų kirpyklą, kurioje vietoj įprastų kirpimo krėslų įrengtos vaikiškus automobilius primenančios kėdės: vienoje pusėje rožinės su drugeliais, kitoje – raudonos lenktyninės. Kirpėjai pasiūlius mergytei rožinę mašiną, ši ramiai pasirenka raudoną „makvyną“. Kirpėjai pasiūlius pažiūrėti per televizorių filmuką apie ponius ar fėjas, šioji paprašo apie „pimpačkiukus“. Kirpėjai ištarus: „O dabar pabūk princesė – pasėdėk gražiai išsitiesusi“, mažoji atsako: „Aš ne princesė, aš Ema.“ Kai išgirdau šią smagią istoriją, pagalvojau, ši maža „mergička“ galėtų būti įkvėpėja kiekvienai iš mūsų, suaugusiai moteriai, kaip būti savimi ir tuo mėgautis bei didžiuotis.
Vienas dažniausių stereotipų – mistinis lūkestis iš moters, kad ji būtų moteriška. Ir su tuo susijusios replikos bei išvados – „taip elgtis nemoteriška“, „šie drabužiai nemoteriški, „kokia nemoteriška profesija“, „būk moteriškesnė“. Nes neva visi aplink žino geriau, ką reiškia būti moterimi ir moteriškai.
Man irgi teko girdėti pastabų savo atžvilgiu dėl to paties: „renkis moteriškiau, tavo drabužiai kaip berniuko“ (na su šituo dar juokais galiu sutikti, nes tikrai turiu nusipirkusi striukę iš berniukų skyriaus – pirkau sūnui, jam netiko, o man pasirodė pats tas), „tavo eisena kaip berniuko (arba dar geriau – „kaip pingvino“), „ir vėl kaip bernas – su kedais“ ir t.t. Bet net ir su kedais bei ta striukyte iš berniukų skyriaus – aš jaučiuosi 100% moteriška!
Nes jau gimdamos tą moteriškumą, dėl kurio kitiems taip skauda galvą, atsinešame kaip duotybę, tik gal reiškiame jį skirtingomis formomis. Turbūt atlikus trumpą apklausą „Kuri moteriškesnė?“ su dviem nuotraukomis, kur vienoje – gražuolė dailia suknele, raudonais nagais ir lūpomis su nepriekaištinga šukuosena, o kitoje į kuklų kuoduką susuktais plaukais, be makiažo ir su „treningu“ moteris – gautume triuškinantį rezultatą pirmosios naudai. Bet jei šalia prirašytume, kad pirmoji išsiruošė tiesiog pažingsniuoti Vokiečių gatve Vilniuje, o antroji budės per naktį prie ligoninėje sergančio vaiko iš globos namų, kad jis neliktų vienas ir nebijotų – kaip rezultatai moteriškumo klausimu pasiskirstytų tuomet?
Jei klaustumėte manęs, aš atsakyčiau, kad jos abi moteriškos, nes iš jų to tiesiog neatimsi. Gal rytoj jos apsikeis rolėmis ir įvaizdžiais. Čia kaip su gėlėmis – pakalnutė visai nepanaši į rožę, bet abi nuostabiai kvepia.
