D&G, jei kam įdomu. Nes kaip ji pati sakė: „Jei nori uždirbt milijoną, turi atrodyt kaip už milijoną.“ Suprantu, kai gerai atrodai, gali kalnus nuversti ir jūras perbristi. Nors nežinau, ar už paskutinius pinigus taip padaryčiau? O jūs?

Autobuso zuikis

Benzino į ugnį ji papylė vėliau, jau kita savo fraze, nes, išbridusi iš ano laiko finansinės duobės, su savo vyru gražiai begyvenanti, norėjo pamokyti kitas. Frazė buvo skirta toms, kurios turtingų vyrų ieško, nė nežiūrėdamos į jų asmenybę. „Ar tu jį mylėtum, jei jis neturėtų nė centų autobuso bilietui?“ – va taip gali pasitikrinti, sakė ji, ar čia meilė, ar finansinis išskaičiavimas. O paskui užsiplieskė diskusija…

Gyniau ir ginsiu tas, kurios tam tikrame amžiuje vertina vyro finansinę situaciją. Jos teisingai elgiasi – vyro pasiekimai rodo jo proto galią, tai jau riebus pliusas, o bjauraus charakterio gali būti ir turtingas, ir ubagas.

Turėti ir neturėti

Žmogus, kuris neturi nė cento autobuso bilietui, gali būti įdomus, kai jis tavo mokyklos, kurso draugas. Kai jūs abu aštuoniolikos, tokie patys – jauni, alkani ir perspektyvūs. Ir tu gal tik kokį atliekamą dešimtį litų tada teturėjai. Dabar, po dvidešimties metų, tie žmonės, važinėjantys zuikiu, gali būti įdomūs tik kaip kitos pasakos herojai, kito muziejaus eksponatai. Ar tebeturit kažką bendro? Taip, gal jis skaito daug knygų, bet panirti į aprašytus gyvenimus ir patirti tai pačiam – yra du labai skirtingi dalykai.

Pinigai vyrui suteikia patrauklumo ir gerokai daugiau galimybių sužavėti, nėra ko čia slėpti. Ne tik dėl drabužių, kuriuos ponas dėvi ir kuo jis kvepia. Man, pavyzdžiui, patinka vyrai, kurie nebanaliai kvepia, o tie, kuriems geriausi džinsai – iš Lidlo ir vynas iš apatinės lentynos – nelabai. Su pinigais kiekvienas, turintis draivo, yra gerokai įdomesnis nei būtų be pinigų.

Štai, jis turi gerą darbą ar verslą, uždirba ir plečia horizontus ar akiratį: keliauja ir pažįsta pasaulį, turi brangių ir/ar širdžiai mielų pomėgių – motociklai, kaitai, banglentės Filipinuose, ką jau ten Egipte. Ak, kaip vyriška, seksualu. Ir veža tave, ir rodo, ir maitina, ir gali sau leisti prabangiai asistuoti, o tai, aišku, veikia jautrias moteriškas sielas.

Och, Paryžiuje piknikas šalia Eifelio, vaje, Nida šiltą rudens vakarą ant kopos ar restoranas iš top topų. O jei to negalėtų sau (ir jai leisti), ar vis dar būtų jis toks patrauklus? Jei nepasakotų apie keliones į tolimus kraštus ir savo hobius. „Kas tavo širdžiai miela, koks tas laisvalaikio užsiėmimas?“ – atsargiai klausiu megzdama pokalbį. „Dirbu, paskui vakare pavargęs teliką pažiūriu…“

Labai gerai, kai jis gali sėdėt ir žiūrėt į Vilnių nuo kalno pasimatyme antrą valandą nakties su Makdonaldso arbatyte rankoj, kai tai išimtis, o ne taisyklė. Skvoteriauti, kai tau dvidešimt – kieta, o kai tau keturiasdešimt – mažų mažiausiai turėtų būti gyvenimo filosofija. „Aš nebandžiau, bet man nepatinka“ – apgailėtinas pasiteisinimas. Ne apie skoteriavimą, kaip suprantat, o apie gyvenimo skonį.

Vienaip ar kitaip

Sutinku su ta turtinga Lenkijos ponia, bet tik tokiu atveju: jei su žmogumi pagyvenai prabangoje, ištversi ir liesosios karvės metus. Perteklius atskleidžia žmogaus esmę geriau nei finansiškai santūrus gyvenimas. Kai neturi galimybių – nepadarai finansinių klaidų, nebankrutuoji, nedalyvauji ten, kur gali susimaut, nerizikuoji, o su kitais dažniau elgiesi kaip su lygiais, o ne kaip arogantiškas per siūles traškantis pinigų maišas. Bet kai pinigų yra mažiau, nei reikia pragyvenimui, tada pinigų neturėjimas – labai sunkus išbandymas. Čia kaip seksas, kuris tampa problema tada, kai jo nebėra.

Kokybės klausimas

Vaikystės draugą, kuris turėjo baldų gamybos įmonę, o paskui išėjo dirbti taksistu, atsitiktinai pataikiau išsikviesti skubėdama į oro uostą prieš kokius septynerius metus, kai dar nebuvo „Uber“, kur vairuotojai pasidatikydavio ir su PhD. Tada jo automobilis, aprangos stilius, muzika, bendravimas – viskas buvo iš ano laiko, kai jis formaliai kitos klasės atstovas – elegantiška ir inteligentiška. Išėjimas visai į kitą, prastai vertintą sritį, nustebino. Stipru. Bet draugų, kaip sakė pats, gerokai sumažėjo. Matyt dalis buvo tik statuso draugai… Va toks tas moralinis išbandymas.

Žmonės, kurie netenka to, ką turėjo, išlieka tokie, kokie buvo – jau palipę ant aukštesnio laiptelio. Jie tik laikinai be pinigų pertekliaus. Gal neperka glėbiais naujų knygų, o vaikšto į biblioteką, nes vis dar jas skaito, kerta košes ilgėdamiesi gero argentinietiško steiko, negali sau leisti per dažnai keliauti ar nusitrenkt kelis šimtus kilometrų paklausyt gyvai savo mėgstamos muzikos, bet žino, kas yra kokybiškas gyvenimas. Žino, kad CD reikia pirkti, o ne pirataut, kad filmas kine yra visai kas kita nei atsisiųstas iš „torrentų“, kad firminiai džinsai jau beveik pradilusiu užpakaliu atrodo geriau už naujausius iš „Lidlo“.

Net tada, kai nebegali sau leisti to, kas buvo lengvai prieinama seniau, tie žmonės tebeturi kokybės skonį, kurio niekas neatims. Ir su patirtim, kurią kadaise nusipirko už gerus pinigus.

Tie, kas nori važiuoti, ryt jau sukrapštys bilietui, nes šiandien kažką padarė, kad rytoj važiuotų ten, kur nori. O anas susigūžęs ir rytoj vaikščios pėsčiomis, nes jam nė nekils mintis, kad gyvenimas yra ir toliau, nei jis gali nueiti savomis kojomis.

– Išsisuks tau reikalai, tik dabar toks metas, marabu, – sakau bičiuliui, kuris jau antrus metus plakasi naujam versle apribojęs savo poreikius, net persėdęs iš prabangaus merso į ekonominės klasės automobilį.

– Viskas ok, tik niekaip negaliu priprast, kaip blogai šitoj mašinoj muzika skamba…

Daugiau Jolitos tekstų skaitykite www.protoaistros.lt