Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad norėdami gauti dėmesio ir susižavėjimo šūksnių iš sirgalių bei teisėjų, šachmatininkai kartais rizikuoja atlikti įspūdingą, bet nebūtinai geriausią ėjimą. Kokių gudrybių imasi šio sporto žaidėjai, norėdami atkreipti į save dėmesį, Viktorija pasakoja autobiografinėje knygoje „Tarp juoda ir balta“, kurią išleido leidykla „Eugrimas“.

Ištrauka iš knygos „Tarp juoda ir balta“

Gal kam keistai nuskambės teiginys, kad šachmatininko rezultatus, jo žaidimo stilių dažnai lemia ir noras įtikti žiūrovams ir sirgaliams. Jau minėjau, jog kone visi šachmatininkai yra ir šiek tiek aktoriai. Apie tai viešai beveik nekalbama, tačiau daugeliui net ir labai tituluotų žaidėjų rūpi, kokį įspūdį jų žaidimas padarys kitiems.

Tuštybė būdinga ne tik Holivudo aktoriams, bet tarp šachmatininkų ji pasireiškia gana subtiliai. Norėdami pasipuikuoti savo idėjomis prieš sirgalius ir kolegas, šachmatininkai kartais labai rizikuoja iš kelių variantų pasirinkdami išties įspūdingą ėjimą, bet nebūtinai patį geriausią. Be to, gana dažnai žaidėjo pasąmonėje kirba mintis, jog tokiu būdu jis gali pelnyti prizą, skirtą gražiausios partijos ar įspūdingiausio ėjimo autoriui.

Kartais tai trukdo susikoncentruoti. Šis reiškinys nėra niekur aprašytas. Vienintelis Jonathanas Rouwsonas, Škotijos didmeistris ir intelektualas, savo knygoje „Šachmatai zebrams“ (angl. „Chess for Zebras“) yra užsiminęs, jog į šį socialinį šachmatų aspektą beveik neatsižvelgiama.

Šachmatininkų gebėjimas partijos metu visiškai atsiriboti nuo aplinkos yra didžiulė vertybė. Tada galvoje gimsta geriausios idėjos, ir žaidimas tampa malonumu. Retai pavyksta pasiekti tokią vidinę harmoniją.

Net aukščiausio lygio turnyre tarp kelių išskirtinio talento ir proto, fiziškai stiprių šachmatininkų atsiranda gal tik vienas, kuriam iš tiesų visai nerūpi, ką po vieno ar kito ėjimo apie jį pamanys žaidimą stebintys specialistai.

Pasaulio čempionas M. Carlsenas puikiai geba derinti šiuos dalykus. Jau vien čempiono statusas įpareigoja jauną norvegą (jis gimė 1990-aisiais) stebinti žiūrovus įspūdingu žaidimu. Tai yra jo darbo dalis. Kita vertus, Magnusui be ypatingų pastangų pavyksta nuo visko atsiriboti.

Sėsdamas prie šachmatų lentos M. Carlsenas mėgsta labai patogiai (kartais – beveik gulomis) įsitaisyti kėdėje, taip jis visa savo esybe įninka į partiją. Skirtingai nei dauguma didmeistrių, norvegas nesuka sau galvos dėl to, kaip atrodo iš šalies. Kai Magnusas žaidžia, aplinka jam neegzistuoja.

Moterų šachmatuose vertinamas ne tik žaidėjų meistriškumas, sureikšminama ir jų išvaizda, tad nenuostabu, kad šachmatininkės fotografuojamos daug dažniau nei vyrai. Dėmesio joms tikrai netrūksta.

Kai atvirajame turnyre dalyvauja nors viena moteris, visas dėmesys iškart nukrypsta į ją. Kartais ir nepelnytai. Tokiose varžybose vyrai sudaro absoliučią daugumą. Pavyzdžiui, jų būna maždaug du šimtai, o šachmatininkių priskaičiuojama vos dvidešimt.

Dauguma moterų jaunos, perspektyvios, pagrindinis jų tikslas – įgyti patirties žaidžiant su stipresniais varžovais. Ten šachmatininkės visuomet sulaukia didelio priešingos lyties dėmesio. Tai jas įpareigoja dar labiau rūpintis savo įvaizdžiu. Bet tuo pat metu jos patiria didelį spaudimą.

Ne kartą šachmatų žurnalistai yra užsiminę, jog moterys galėtų labiau pasitempti, kad būtų kur paganyti akis. Taip šachmatininkės „pastatomos į vietą“, tarsi joms būtų norima pasakyti: vyrų turnyre dalyvaujate pirmiausia dėl grožio. Šachmatų pasaulyje seksizmas įprastas reiškinys, kartais jis pasireiškia subtiliai, kartais ir labai šiurkščiomis formomis, tačiau visada žeidžia profesionales, kurių pagrindinis tikslas – gerai atlikti savo darbą.

Varžybose man visada labiausiai rūpėdavo rezultatas, todėl auditoriją siekdavau pavergti visų pirma gerais ėjimais ir įspūdingomis partijomis. Tiesa, greitai supratau, kad šachmatai – vyrų pasaulis, kuriame merginos ir moterys sulaukia ypač daug dėmesio.

Taip susiklostė, kad gana anksti ir be didelio vargo pelniau tam tikrą kolegų pagarbą ir pripažinimą. Niekada neprireikė kovoti už dėmesį agresyvia apranga ar ryškiu makiažu. Mielai puošdavausi ir kartais po sunkesnės partijos atsipalaiduodavau rinkdamasi gražią suknelę ar ryškesnį lūpdažį, tačiau tai darydavau pirmiausia norėdama patikti sau.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)