Aš likau su buvusio vyro pavarde. Jei tekėsiu dar kartą, tai tik dėl naujos pavardės. Gražios. Trumpos, patogios. O gal šitą susitrumpint? Kažin ar galima? Iki kokių penkių raidžių. Daugiausiai. O gal dar galima tas penkias raides sudėliot taip, kad skambėtų gerai? A? Keitėt gal? Vardą, pavardę? Pasakokit!
Vestuvės. Keičiam pavardę ar ne?
Imt?
Aišku, jei jo pavardė Karalius, tai kaip neimsi? Imsi ir neatiduosi, net jei nesusiklostys. Gražu gi. O jei tampi Kiaušiniene? Ar jau taip visada tas ištekėjusios moters statusas, trimituojamas pavarde, yra labai gražus? Mūsų šeimoje žinoma istorija, kurią mama pasakojo apie savo linksmos jaunystės gerbėją. Ilgai kamantinėjau, kodėl neištekėjo už jo. Atsakymas buvo paprastas: „Juokauji, ištekėt už Mėšliaus? Kad būčiau ponia Šūdžiuvienė?“ Kaip ten buvo iš tikrųjų, galima tik spėlioti – mamos vaikams nenori kai ko sakyti. Mama, beje, su geru vyru gavo ir gražią, retą pavardę. Kurią aš, aišku tekėdama iškeičiau.
Vyrai jaučiasi puikiai, kai pasidalina pavarde su savo žmona santuokos dieną. Net neabejoju. Surišti pavarde. Amžiams, net skyrybos to raiščio nenuplėšia.
Neimt?
Kai dirbau TV, daug kolegių buvo likusios su mergautinėmis pavardėmis. Na, televizija buvo gana bohemiška vieta, ten normos buvo kiek kitos, o ir dirbo ten aktorės, muzikantės, dailininkės, kurios ta pavarde buvo žinomos dar iki santuokos… Pūškuoju kartą link studijos, stabteliu su operatoriais pasilabint. Tiedu akis sukišę į darbo grafiką – svarbu, ką dirbi, kas redaktorius, režisierius, vedėjas…. „Jedrydmadrid, kas ta nauja režisierė?“ – anas operatorius labai smailas buvo, jam kad tik naują kolegę pakirkint. Ne nauja ji buvo, net ne pirmą kartą ištekėjo, bet tąkart pirmą kartą grafike matyt parašyta buvo nauja jos pavardė. Tiesa, paskui išsiskyrė, mergautinę pavardę susigrąžino, sakė, visam laikui. „Tėtis yra tėtis, o vyrai ateina ir išeina“.
Čia jau turbūt jautresnė tema – kaip vyras jaučiasi, kai žmona lieka su savo senąja pavarde? Tada vystosi įžeistų savimeilių istorijos, girdėjau ir aš ne kartą – „ai, jinai matyt į tai rimtai nežiūrėjo net per vestuves“ arba „jinai jau tada norėjo tuo savo galią parodyti, mane po kabluku pakišt“…
Pasakokit ir jūs, kaip gyvenat. Juk yra šeimų, kur ne tik tėvai turi savo skirtingas pavardes, bet ir vaikai – dukra mamos, sūnus tėčio, nes taip susitarė. Didelio čia daikto, net smagiau, įvairovės daugiau.
Jungt?
Kolegės iš Lenkijos – visos šešios iš mūsų skyriaus – turėjo dvigubas pavardes, tiesa, įmonės viduje, el.pašte ir kituose nelabai oficialiuose reikaluose, rašydavo tik savo mergautines. Vienos pavardžių komplektas buvo labai sudėtingas, net, sakyčiau, barokinis. Pasirodo, ji kilusi iš garsios giminės, tai sutuoktinio pavardė atrodė tik kaip kukli uodegėlė toje konstrukcijoje. Kodėl jos taip? Tradicija stipri, ypač tada, kai pavardė reta, su gražia istorija, bajoriška arba tam, kad būtų paprasčiau. Tiesa, jei pavardė sudurtinė, lenkai spėja, kad ta ponia yra žurnalistė, aktorė, dainininkė, teisininkė arba kokios nors srities specialistė ir pavardė jau tapo jos prekės ženklu. Mano draugė dėstytoja, mokslų daktarė universitete žinoma tik mergautine pavarde, o kad ji ištekėjusi už kito fakulteto prodekano, vargu ar žino jos kolegos. „Čia darbas, visai nesvarbu, kas mano vyras ir kieno aš žmona. Profesiniams dalykams asmeniškumų nereikia“.
Kita draugė, tuokdamasi jau trisdešimt penkerių, sakė, kad ji per daug su savo pavarde susigyvenusi, kad jos atsisakytų, o su vyru žada ir džiaugsme, ir varge iki pabaigos pažadėjo būti tai prikabino dar ir jo pavardę. Gerai skamba. Mano taip neskambėtų.
Kad ir kokios gražios lietuviškos pavardės mums patiems, bet dvi sudurtinės, deja, atrodo kaip griozdai. Neskamba man tos mūsų pavardžių konstrukcijos, nors tu ką. Tos apdainuotos senovinės ir ypač šeiminį statusą parodančios priesagos, neturi elegancijos, užtat trumpos – gerokai skambesnės.
Ką daryt po skyrybų?
Atiduot?
Galvoju apie savo pažįstamą teisininkę, kodėl ji nei pirmoj, nei antroj santuokoj pavardės nekeitė. O kam? Jokio vargo, jokios biurokratijos. Kad aš tiek proto būčiau turėjus! Kita palikus alkoholiką, po kelių metų bevaikės santuokos ne iš karto sugalvojo susigrąžint senąją. Sakė, kad lyg akmenį nusimetė ir gyvenimas nušvito.
Vienos pažįstamos, kurią žinojau tik viena pavarde, paklausiau – „O kaip su vyro pavarde darei išsiskyrus?“ „Buvau perbrūkšnelė, tai nudžiuvo galiukas ir nukrito. Neskausmingai, tik vaikui turėjau paaiškinti, kodėl skirtingos pavardės dabar. Suprato“.
Pasilikt?
Tokia tradicija, kad tekėdamos dauguma moterų ima vyro pavardę, o išsiskirdamos, net kai atima karalystę ir numauna jam paskutines kelnes, pavardės neatiduoda. Aš, tiesa, palikau jį neblogai aprengtą ir perdaviau į geras rankas, tik pavardė liko man. Tiesą pasakius, net nepamenu, kokiu momentu ten galima būtų buvę atiduoti ar paprašyti ją pasiimti? Teismo ieškinyje? Tada negalvojau, po skyrybų svarbiau buvo tvarkyt turtinius klausimus, kreditus mokėt ir širdies žaizdas gydytis, paskui dar po pasimatymus vaikščioti. Kokie ten vizitai po valdiškus namus ir dokumentų perrašymai?
Kita vertus, skyriausi dar tais laikais, kai vaikus mamos atostogoms tik su buvusio vyro įgaliojimu galėjo vežtis už Lietuvos ribų. Būtų buvę lengviau, bizui užėjus, gal būčiau pasikeitus. Žinau, kad kitoms norėjosi pasilikt vyro pavardę, nes atrodė, kad mažiems vaikams svarbu bent kažkokia likusios šeimos iliuzija. Taip galvoja mama, o vaikai dešimt metų tėvo nematę kalba kitaip – „mam, o gal galima pasikeist pavardę iš tėvo į tavo tėčio?“…
Ko čia nesuprast moterų po skyrybų nešiojančių vyro pavardę, kai tiek vaikų turi pavardes tėvų, kurių nematė jau dešimtmečius? Ir nuo kada biologinė tėvystė turi būti oficialiai deklaruojama pavarde? Nebūtinai, ane? Santuoka ar skyrybos irgi.
Kaukolytė ar Bezdalaitė gal pasilks vyro pavardę po skyrybų (net su džiaugsmu), bet kitos pasiliks dėl „nebe senmergės“ statuso, trečios – kaip apsaugą nuo nepageidaujamo dėmesio, dar kitos – nors ir dėl šventos ramybės, tingėjimo ir elementaraus dzin. Kam ji trukdo, ta pavardė? Naujam gerbėjui?
Kai vienas dailus vyras po dviejų santuokų susirado draugę, klausiau, kaip jam tas jausmas, kad jis lyg ir su svetima žmona gyvena. „Nieko tokio, jos gyvenimas buvo, neištrinsiu gi. Va, pasipiršiu tuoj ir bus sutvarkyta.“ Ir ne tik pasipiršo. Ir vedė. Dabar abu dalinasi ir lova, ir pavarde.
Tai jei nepatinka, kad mylima moteris turi svetimo vyro pavardę, lengva tai pakeisti pasiūlant savo – kartu su širdimi ir viskuo kitu, kas irgi apie meilę byloja.
O ką jūs? Kaip jūs? Imat jo? Laikotės savo, prikabinat naują po brūkšnelio? Atiduodat po skyrybų ar pasiliekat? Ir ar norėtumėt pasikeisti? Ar sunkiai susigrąžinot – ar daug vargo?
Ir padėkit paaiškinti tam vyriškiui, kodėl moterys pasilieka savo buvusio vyro pavardę po skyrybų. Nes man jau fantazija atšoko.
Daugiau Jolitos tekstų skaitykite www.protoaistros.lt.