Vienas iš mano asmeninių sabotažo pavyzdžių – knygos rašymas. Seniai svajojau parašyti knygą, tačiau vis nerasdavau tam tinkamo laiko. Rudenį nusprendžiau pagaliau tai padaryti, pasiskelbiau apie tai viešai, ir daviau sau labai trumpą terminą – vos keletą mėnesių iki pavasario pokyčių konferencijos „Išdrįsk pradėti“.
Visų (ne)nuostabai, tikslo nepavyko įgyvendinti, nes terminas buvo nerealistinis, net jei skirčiau tam visą laiką. O viso laiko skirti ir taip negalėjau, nes tuo metu buvo pats darbų įkarštis.
Ir kokios pasekmės buvo to, kad neįvertinau visų aplinkybių prieš pasižadėdama? Nuolat lįsdavo mintys: „Na va, taip ir galvojau, kad nesusitvarkysi“, „Eilinį kartą nesilaikai pažadų sau“ ir t.t. O kadangi apie savo planą pasiskelbiau viešai, vis sulaukdavau paklausimų, kaip sekasi rašyti – tai dar labiau didindavo kaltės jausmą, sąžinės graužatį ir nusivylimą savimi, „besivelkanti“ užduotis kaskart tapdavo vis sunkesnė, tad kartais visai nusvirdavo rankas ir pasakydavau sau: „Aš turbūt niekada to nepadarysiu“.
Gavau didžiulę pamoką – pamačiau, kaip puikiai moku sau kišti pagalius į ratus, ir supratau, ką daryti kitaip, kad kitąsyk to išvengčiau.
1. Turėk aiškią motyvaciją.
Kai pasakiau, kad dabar jau parašysiu knygą, nelabai turėjau aiškios motyvacijos – tiesiog norėjau įgyvendinti savo svajonę. Bet taip aiškiai nemačiau prasmės – ar to tikrai reikia kitiems, gal čia tik mano užgaida. Tik tuo metu, kai žmonės pradėjo sveikinti ir klausinėti „tai kada?“ ir sakyti, kaip laukia, supratau, kad knygos parašymas tai ne tik apie mane ir mano svajones. Tai žinutė kitiems, tai vertė, kurią noriu ir galiu sukurti kitiems, pasidalindama savo atradimais.
„Pasilikti šią idėją sau” ir save sabotuoti – tai didžiulis egoizmas. Nuėmus fokusą nuo savęs – užduotis tapo ir prasmingesnė, ir paprasčiau įveikiama.
2. Įsivertink realias galimybes.
Mano sprendimas parašyti knygą „dabar” kilo ekspromtu, ir buvo neapgalvotas, neapskaičiuotas. Pervertinau savo galimybes trumpalaikėje perspektyvoje, tiksliau, trūkstamus resursus (laiko ir energijos).
Pagalvok, kokius resursus turi, kiek jų turi. Numatyk galimas grėsmės, galimą pagalbą, konkrečius veiksmus ir etapus – tai leis pamatyti tikresnį vaizdą. Aišku, įsiklausyk ir į nuojautą: „Ar dabar tikrai laikas?“, „Ar dabar tikrai to noriu, o gal tai tik laikina ambicija?“, „Kokią kainą esu pasiryžęs sumokėti, kad tai padaryčiau?“, „Ar galiu šiai dienai skirti tam prioritetą?“
3. Padalink savo planą į porcijas.
Kai priešaky didžiulis dramblys – norisi nuo jo bėgti. Gyvenimo projektas pavadinimu „knyga“ skamba bauginančiai – kiek man visko reikia, kad tai padaryčiau! Suskaidyk savo projektą/planą/pokytį į mažesnius, įveikiamus gabaliukus. Primink sau galutinį tikslą, bet eik mažais žingsneliais, taip judėsi link savo tikslo vis labiau, vis labiau pasitikėsi savimi, o užduotys nebegąsdins ir neatbaidys nuo veiksmų.
4. Atsisakyk tobulumo iliuzijos.
Jei dalykus sureikšminame, išaukštiname – sudedame ten pernelyg daug lūkesčių, o tai kelia stresą. Prie to, kas kelia stresą, nesinori eiti, vengiame to. Perfekcionistai apskritai turi polinkį atsitraukti, nepradėti, nepabaigti, kai supranta, jog jų išsikelta kartelė labai aukštai ir jie gali jos nepasiekti.
Aš irgi „turėjau“ parašyti tobulą knygą, o tai atmušdavo bet kokį norą tam skirti bent kiek savo laiko. Bet juk nieko tobulo nėra ir ar verta eikvoti savo energiją to siekiant? Kai tobulumą dėliojame savo galvoje – tai apskritai yra nesąmonė, juk tik padaręs kažką realiai, gali pamatyti, kas gavosi ir tik tada tobulinti. Atsisakyk požiūrio „viskas arba nieko”, bus gerokai lengviau pradėti ir tęsti.
5. Stiprink savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Jausmas, kad esame nepakankami ar negalime kažko padaryti, trukdo mums imtis darbų, nes netikime savimi. O kai netikime – negalime ir padaryti. O kiekviena nesėkmė ar savęs sabotavimas tampa dar vienu akmenėliu į mūsų daržą. Užburtas ratas. Kai vis atidėliojau knygos rašymą, strigo ir kiti mano projektai – nes vis menko pasitikėjimas savimi ne tik gebėjime rašyti, bet ir apskritai.
Labiau save vertindami drąsiau imsimės pokyčių ir lengviau susitaikysime su nesėkmėmis, tiksliau, mokysimės iš jų ir augsime. Tai ir turėtų būti dalykas, nuo kurio pradėsi savo norimus pokyčius – skristi gali tik užsiauginęs sparnus.
Šiandien mano neįgyvendintas tikslas tapo puikia pamoka. Vadinu jį neįgyvendintu tik todėl, kad buvo pasirinkti netinkami terminai, aplinkybės ir reagavimas į jas. Atpažinusi savęs sabotavimą ir praktikuodama, stiprindama aprašytus dalykus, pamažu išjudėjau iš stagnacijos taško. Šiandien tikiu savimi ir tuo, kad knygą parašysiu – savu laiku ir savais tempais.
