Pripažinsiu jums, kad nekenčiu „kas būtų, jeigu būtų“ klausimų. Man jie atrodo tokie neprasmingi, tušti, tikras laiko gaišimas. Bandymas paneigti ar sumenkinti realybę, sumenkinti savo paties kaltę, kito pasiekimus, nusikratyti atsakomybės.
Tokius klausimus paprastai kelia žmonės, nepatenkinti savo gyvenimu. Manantys, kad gyvenimas jiems atseikėjo per mažai. Jie norėjo būti prezidentais, norėjo būti dainininkais, kosmonautais, žymiais menininkais, didelių verslų kūrėjais. Jie savo vardais norėjo pakeisti pasaulį. Ir jų svajonės neišsipildė – arba jei tiksliai, bet žiauriai, jie patys neišpildė savo svajonių. Dabar jie gyvena paprastą gyvenimą, dirba paprastą darbą ir jiems skaudi kiekviena diena, kuri primena, kad netapo tuo, kuo galėjo.
Žinoma, taip tiesiai šie žmonės negalvoja. Galvotų, jei nuspręstų dekonstruoti savo savijautas, pavyzdžiui, psichoterapijoje, savo elgesius. Realybėje jie daugiausiai burzgia, išlieja susikaupusią neviltį ant pasitaikiusių žmonių. Pasikelia savivertę, kai kažkam sekasi blogiau nei jiems, arba tiesiog nepasiseka. Geras būdas išsilieti – pavyzdžiui, kokio nors žinomo žmogaus susimovimas. Ar versle nepasisekė, ar šeimoje. Jis, ubagas velnių, rodė savo gerą gyvenimą, o dabar va ir griuvo jo smėlio pilis. Chabakšt! Taip jam ir reikia. Iškart ant širdies geriau.
Amerikiečių kilmės rašytojos Julie Cohen knygą „Luisas ir Luisa“ man dovanų atsiuntė leidykla. 3,7 žvaigždutės įvertinimas Goodreads platformoje man kalbėjo apie tai, kad niekas čia neaišku, ir kad apie knygos gerumą reiks išsiaiškinti pačiai. Taip įvertintos būna ir labai baisios, ir labai geros knygos.
Knygoje pasakojama Luiso ir Luisos – vieno asmens dviejų lyčių atveju – istorija. Viena istorijos linija pasakoja, kas būtų, jei Luisa būtų gimusi moterimi, toje pačioje šeimoje, su tais pačiais draugais, kita – kas būtų nutikę, jeii vis dėlto herojus būtų gimęs vyru, Luisu.
Sakoma, kad knygoje turėjau įžiūrėti #metoo judėjimo motyvą, taip pat – LGBTQA+ bendruomenei dedikuotą indėlį siužete. Ir, tiesą pasakius, man tai pasirodė taip dirbtina, taip banalu. Tie, kas mane skaito jau kurį laiką, žino, kad nė už ką ir niekada neskirstyčiau žmonių pagal jų seksualinę orientaciją. Samdau įvairiausių orientacijų ir lyčių žmones, kviečiuosi juos į namus, draugauju, myliu. Neišskirčiau tų žmonių pagal jokį matą. Bet negaliu pakęsti pritemptų dalykų – knygoje „Vadink mane savo vardu“ taip pat egzistavo homoseksualių santykių linija ir tai buvo vienas gražiausių mano skaitytų dalykų. Šiuo atveju jaučiau, kad autorė iš savęs neturi pakankamai jėgos pritraukti, todėl pasirinko daug skambių žodžių. Pavyzdžiui, knygoje esama išprievartavimo. Tiesa, labai nuspėjamo. Ar tikrai reikia jį vadinti #metoo? O gal tai tiesiog marketinginis būdas uždėti etiketę, kuri reiškia šiek tiek papildomo šurmulio?
Knyga nebuvo bloga. Tiesą pasakius, ji visai maloni. Maloniai, greitai skaitosi, be to, man patiko, kad mano smegenis užkliudė toji mintis – kas būtų jeigu būtų. Kaip tarp eilučių sakoma knygoje, o gal tik man atrodo, kad taip sakoma, viskas yra taip, kaip turi būti. Nebūtų geriau – nebūtų ir blogiau. Būtų kitaip. Ir šioji mintis man knygoje pasirodė daug stipresnė už dar vieną nujaučiamą klišę – lyčių stereotipus.
Aš nesakau, kad visi tie dalykai yra neverti kalbėjimo. Priešingai. Bet noriu pabrėžti – man pasirodė, kad autorė tai daro dirbtinai. Pritemptai. Taip, lyg kiekvienam veiksmui reiktų konkrečios etiketės. O gal tiksliau – lyg pirmiau būtų sugalvojusi etiketę, o po to apie šitai kažką parašiusi.
3 žvaigždutės iš 5, nesigailiu perskaičiusi, manau, kad knygoje šio to esama, bet smūgis buvo per silpnas.
