Kai sakome, kad meras Šimašius Vilniui jau ilgai vadovauja, draugai rusai juokiasi išgirdę, kad vos nuo 2015-ųjų. Rusijos standartais – dar nė kojų neapšilęs. Sveikatos sistema puiki, geresnių dantistų visame pasaulyje reiktų paieškoti, o tokio kainos ir kokybės santykio – apskritai gal nė nerasi. Nuo interneto italai žiopčioja, o manęs pačios iš klumpių vos neišvertė rusai, pasakę, kad pas mus visi gatvėse taip šypsosi. Pagalvojau, gal ne tomis pačiomis gatvėmis vaikštome, o po to tiesiog supratau, prie kokio gero mes įpratę.
Amerikietės Julijos Phillips knygą „Pranykstanti žemė“ man atsiuntė „Balto“ leidykla, kaip visada, pasiūliusi pasidairyti jų naujienose. Taigi, išsirinkau pati, bet iš jų pasiūlytųjų. Tačiau numanau, kad šią knygą laisvai būčiau galėjusi išsirinkti knygyno lentynose – tai tiesiog tokia knyga, kuri greičiausiai būtų patraukusi mano akį. „Pranykstanti žemė“ buvo išrinkta viena iš geriausių New York Times metų knygų, o Goodreads platformoje įvertinimas siekia 3,8 žvaigždutės. Ne tiek jau ir daug, nors pastebėjau, kad su tokiu įvertinimu dažniausiai galimi du scenarijai: arba knyga tikrai labai vidutinė, arba labai populiari – daug skaityta ir sulaukusi daug nuomonių. Na, žinoma, yra ir kitų variantų.
Knygoje aprašomas gyvenimas Kamčiatkos pusialyje. Beje, autorė šiek tiek laiko studijuodama praleido Rusijoje, savanoriaudama, o nusprendusi rašyti knygą, lankėsi ir Kamčatkoje. Knygoje yra detektyvinė linija – dingsta dvi mergaitės. Ir kūriniui rutuliojantis, pasakojant skirtingų moterų istorijas – beje, skaudžias – kažkokiomis sąsajomis prie tų mergaičių sugrįžtama. Knygos pabaigoje jau nebekyla klausimų, kuri istorija prie ko, kodėl jos papasakotos, bet net ir šiaip pačios vienos jos plaukia kaip daina.
O kai užsiminiau apie savo pažįstamus užsieniečius – ypač rusus – tai padariau visai ne šiaip sau. Istorijoje daug Rusijos atspindžių: tiek korupcijos, tiek to, kaip Sovietų sąjungos subyrėjimas rodėsi jiems, gyvenantiems ten, atokiai, tiek homofobijos ir rasizmo. Sako, kad knyga sulaukė prieštaringų vertinimų pačioje Rusijoje ir aš nesistebiu. Neabejoju, kad ši jaunos amerikietės knyga į privalomos literatūros sąrašus Rusijos mokyklose nepateks.
Žinote, yra knygos, kurios stumiasi sunkiai – net įdomios bei vertingos. O kitos teka, kad gali jas suryti pernakt. Žinoma, nepadarytų darbų ir nemiego sąskaita. Bet vis tiek gali. O svarbiausia – nori. Tai man ši knyga pasirodė toji knyga. Kurią skaitant pasineri iki ausų ir leidiesi nešamas srovės, tarsi be pastangų. Nors suskaičiau ne per dieną – greičiau per tris vakarus – bet vis norėjau prie jos grįžti, vis norėjau paskaityti ilgiau. Laukiau sužinoti, kaip baigėsi mergaitėms, bet ne tik. Labai norėjau, kad kiekvienos moters papasakota istorija turėtų tęsinį.
Dar siaubingai norėjau, kad istorija nesibaigtų blogai. Net ir suvokdama, kad gera pabaiga greičiausiai knygą nubanalins. Ir būtent knygai pasibaigus galutinai apsisprendžiau dėl savo verdikto – 5 žvaigždutės iš 5, nes pabaiga visai nebuvo banali. Bet ar būtinai ji buvo nelaiminga? Rekomenduoju išsiaiškinti patiems. Tai tiesiog gera knyga.
