Kai, štai, anais metais ėmiausi skaityti populiarią lietuvių žurnalistės knygą, ji man buvo tokia siaubingai nepaskaitoma, tokia prasta ir kankinanti, kad pagalvojau, jog apžvalgos mandagiai parašyti nepavyks, na, o kankintis ir bandyti įveikti tą knygą irgi nenoriu. Vienintelė išeitis buvo knygos nebeskaityti ir apie ją pamiršti, kas būtų buvę labai lengva, jei ne faktas, kad tuo metu buvau užsienyje ir kitų knygų su savimi nebeturėjau. Situaciją išsprendžiau leidyklos paprašydama padovanoti man knygų kompiuterinėje versijoje, su kuo leidykla mielai sutiko, o tuo pačiu padėkojo, kad nerašysiu anos apžvalgos, nes autorė labai jautri savo knygos atžvilgiu. Matote? Buvau per žingsnį nuo moteriško karo, o šie, kaip žinia, būna žiaurūs ir negailestingi.
Kai kita leidykla pasiūlė padovanoti savo knygų naujienų ir išsirinkau Jolitos Herlyn knygą „Gėdos vaikas“, kažkokiu stebuklingu būdu nesuvedžiau, kad autorė lietuvė. Sakau atvirai – būčiau šiuos galus suvedusi, būčiau knygos nė už ką nesirinkusi, nes savo noru kailio į burbuliuojančią lavą nemerksiu. Bet tą faktą pražiūrėjau, o galop jis mane priveikė tik užvertus paskutinį puslapį. Matote, labai akylai rankioti knygų nugarėlių nemėgstu, nes man patinka įveikti knygos paslaptis skaitant, patinka nustebti. Tai štai ir nustebau, nes knyga paveikė taip, kad panorau daugiau sužinoti, kas gi šitaip knygas rašo. Beje, pastaroji Goodreads platformoje įvertinta 3,7 žvaigždutėmis, tik kol kas bendrą reitingą sudaro dar visai mažai vertintojų. Knyga dar visai nauja.
Joje aprašoma dviejų mergaičių, vėliau moterų draugystė. Vidutinės vokiečių šeimos dukters, baltaodės Elizos, ir visuomenės užribyje esančios, nudrengtame, ankštame socialiniame būste gyvenančios mulatės Munos gyvenimai, kurie šioms besimokant mokykloje susikerta. Ryšys nutrūksta dviejų išdavysčių dėka, na, o paskui atsinaujina tik po kelių dešimtmečių, moterims esant suaugusioms.
Kodėl panorau išsiaiškinti, kas taip rašo knygas? Nes seniai skaičiau kažką tokio paviršutinio ir banalaus. Knyga skaitoma itin lengvai ir tai vienintelis jos pliusas, visa kita – tiek herojų paveikslai, tiek istorinė linija, kurioje autorė aptaria ne baltųjų rasių žmonių likimą Hitlerio Vokietijoje ir vėliau, tiek neva psichologinė linija, kuri lengvai pagriebia dviejų savaičių gydymosi psichiatrinėje ligoninėje po netikėtų skyrybų faktą, – viskas yra toks banalus paviršius ir nė centimetro gilyn.
Knygos pabaigoje rašytoja pasako, kad iki rašydama knyga apie afrovokiečius išvis nieko nežinojo – netikėtai sutikusi realybėje egzistuojančią knygos heroję, paklausė, ar galėtų pagal jos istoriją parašyti knygą, ir tada jau pasidomėjo. Tai gerai iliustruoja jos santykį su tema ir tai, ką galima parašyti, kai ji nėra tau artima. Taip ir jautėsi. Kad autorei ši istorija yra svetima, kad jokio gylio joje neegzistuoja, kad ji perskaitė keletą istorinių knygų, keliolika straipsnių, kelis laikraščius ir parašė knygą.
Kaip ir sakiau, tai labai lengvas skaitymas. Knyga, perskaitoma per kelias valandas, toji, kurią beskaitant užsisvajojus, nepadaroma jokios žalos. Lengva sekmadienio knyga. Vis dėlto, esama daug kokybiškesnių lengvų skaitinių, sakau kaip absoliuti jų mylėtoja. Šalia sunkių ir sudėtingų knygų, mano gyvenime lengvi savaitgalio skaitiniai irgi užima garbingą vietą, juk kartais norisi tiesiog atsipalaiduoti įsitraukus į istoriją. Šį kartą – 2 žvaigždutės iš 5.
