Jodi Picoult „Norėčiau, kad būtum čia“: patiko „Valgyk, melskis ir mylėk“? ^{Faustos Marijos Leščiauskaitės knygų apžvalga}

„Valgyk, melskis ir mylėk“ tapo savo laikų solo keliautojų moterų biblija, po jos ir pagal knygą pastatyto filmo buvo užgulta „L‘Antica Pizzeria da Michele“, kurioje valgydama nusifilmavo Julia Roberts, o Balio sala buvo užpildyta tokį patį nušvitimą patirti besitikinčių turisčių. Baliečiai anuomet net skundėsi, kad tikrojo salos gyvenimo nebeliko, nes amerikietės (ir kitų šalių moterys) plūsta miniomis.

Nepaisant to, kad toji knyga buvo gryniausias popsas, lengvesnė už ant skruosto nutūpusią blakstieną, laikyčiau ją pop literatūros klasika. Jei visi lengvi romanai būtų tokie, niekas neturėtų teisės juoktis iš lengvų knygų, kurios taip maloniai ramina gulint prie jūros.

Amerikiečių autorės Jodi Picoult knygą „Norėčiau, kad būtum čia“ man dovanų atsiuntė leidykla – pati ją išsirinkau iš leidyklos siūlomų naujienų. Rinkausi labiausiai todėl, kad rašytoją atsimenu iš knygos „Mano sesers globėjas“, kuri anuomet, mano paauglystėje, labai patiko mano geriausiai draugei. Ir aš tada ją skaičiau. Negaliu pasakyti, kad nepatiko, bet tąkart to knygos populiarumo ir išprotėjimo dėl jos iki galo nesupratau. Taigi, tam tikra prasme tai buvo antras šansas autorei, ir noras pažiūrėti, ką ji rašo šiais laikais. Knyga „Goodreads“ platformoje įvertinta 3,9 žvaigždutėmis iš 5, ir turiu pasakyti, kad gyvenime teko perskaityti ne vieną labai gerą knygą, kuri būtų įvertinta štai taip. Taigi, dėjau viltis į žinomą vardą, legendą ir gana neblogą pasaulio skaitytojų vertinimą.

Knygoje aprašoma Covid-19 pandemijos pradžia Amerikoje. Iš tiesų buvo įdomu nusikelti į dar labai šviežią istoriją, kuri iš dabartinių perspektyvų atrodo kaip blogas sapnas. Aš, pavyzdžiui, atsimenu, kaip stipriai sirgau ir dusau – ir ne kartą. Bet sykiu viskas jau taip toli, sienos atviros, visi vėl įprato apsikabinti ir bučiuotis. Pandemijos pradžios akivaizdoje pora turi suplanavusi kelionę į Galapagus, tačiau jis gydytojas ir pareigos jausmas bei nuojauta jį kviečia pasilikti. Taigi, ji išvyksta viena. Knygos herojė – tai moteris, kuri gyvena pagal vadovėlį. Ir išvykusi ji tiki gyvenanti savo svajonių gyvenimą. Bet atsidūrusi saloje, kuri uždaroma turistams ir niekas iš jos negali išvykti, ji patiria akistatą su tikraisiais savo norais, su pasauliu, kuris taip pat ją traukia.

Knygoje yra vienas įdomus momentas, kuris iš tiesų labai susuka protą. Tačiau jo neatskleisiu, negaliu pakęsti, kai žmonės išpliurpia detales. Be to, knyga ypač lengva. Iš tų, kurias ryjame prie baseino, prie jūros ar ežero. Joje yra kažkas tokio, kas mane privertė ją palyginti su „Valgyk, melskis ir mylėk“. Bet manau, kad šitaip Galapagų ji nepaveiks, kaip anoji paveikė Balio salą. Ši – skystesnė. Ir negali pasakyti, kad visai neužkabino, tačiau vienoms knygoms lemta tapti klasika, kitoms – ne.

3 žvaigždutės iš 5. Maloni, užkabinanti, bet man – kiek per banali. Kita vertus, tikiu, kad ji turi savo laiką ir savo skaitytoją, taigi – nenorėčiau jos visai sumenkinti.