Visais laikais man tokiems tėvams norėjosi paimti už ausies ir skaudžiai sukant nuvesti juos pas psichoterapeutą. Bet šįkart tai nuskambėjo ypač nemaloniai. Matyt dėl tos knygos, kurioje visas mergaičių, o paskui jau ir moterų, skausmas sudėtas.
Amerikiečių rašytojos Jennifer Weiner knygą „Dvi seserys“ man dovanų atsiuntė „Balto“ leidykla. Kaip ir anąkart – davė išsirinkti pačiai, parodę savo knygų naujienas. Man tiesiog patiko laikmetis ir siužeto vieta. Tai šeštojo dešimtmečio Detroitas. Vis dar gajus rasizmas, o hipiai rūko žolę, laksto po festivalius bei protestuoja prieš neteisybę. Nė nežinojau, kokia nauja ta knyga, kol nepamačiau, kad Goodreads platformoje nėra nei vieno lietuviško atsiliepimo. Na, kol skaičiau, atsirado vienas. O pasaulis knygą vertina 3,8 žvaigždutės.
„Dvi seserys“ – tai moterų rauda dėl neišsipildžiusių gyvenimų. Ir nors dabarties nėra ko lyginti su šeštuoju dešimtmečiu Detroite, vis dėlto, kai kas dar visai nepasikeitė. Pavyzdžiui, motinos vis dar bruka valgymo sutrikimus dukroms, besišaipydamos iš jų figūrų, spausdamos numesti svorio, būti itin lieknomis, teisindamosis, kad nori tik gero. Nes jos taip gera supranta. Motinos vis dar komentuoja (pati girdėjau ir ne taip jau seniai), kad dukrų kojos per baltos suknelei. Per storos. Ar dar kokios nors. Ir jei dabar auganti mergaičių karta jau greičiausiai nebėra auginama pataikauti ir tarnauti vyrui, tai mano tėvų karta būtent taip ir buvo auginama. Ir taip – žinoma, yra išimčių. Bet daug mažiau nei norėtųsi. O kad mergaitės vis dar gėdinamos už tai, kas berniukams absoliučiai normalu ir savaime suprantama – tai dar vakar mačiau. Tėvai reikalauja iš to mažo žmogaus būti dama, apvelka puošniausiomis suknelėmis ir tada reikia sėdėti gražiai. Kai vaikai žaidžia. Nori žaisti. Žinoma, viskas nėra taip jau į vienus vartus – kartais mergaitės pačios nori būti princesėmis. Ir tai puiku. Tik sakau, kad kartais nenori.
Istorijoje aprašoma kelių kartų tos pačios šeimos moterų gyvenimas. Kaip tėvai ir laikmečio primesti stereotipai aplamdo sparnus, kaip laikmečio tamsumas išgąsdina tiek, kad pasirenki didesnę dalį gyventi apsimesti ir gyventi ne savo gyvenimą. Kaip naikini save, kad įtiktum kažkokiam bevardžiui dariniui, pavadinimu „visuomenė“.
Skaitant banaliai džiaugiausi laikais, kuriuose gyvename. Ir todėl dar labiau pasibaisėjau šių dienų riaušėmis ir protestais, kurie mus kaip tik ir neša atgal, kai visus tuos gražius metus mes ėjome pirmyn.
Tai puiki knyga. Jos galinga žinutė, o skaitymas – malonus ir plaukiantis. Gal kiek nuspėjama, gal kartais balansuojanti ant lėkštumo ribos, bet taip jos ir neperžengusi. 4 žvaigždutės iš 5. Buvo vienas malonumas.
