Kita vertus, žmonės skaudina. Ir geriau tai suvokti kuo anksčiau: kad net patys geriausi, gražiausi, artimiausi mūsų širdžiai žmonės gali kąsti. Jie gali būti bjaurūs, jie gali skaudinti, išduoti, apvilti. Taip jau yra, kad net geriausias žmogus nėra tik geras. Ar tai būtų mama ir tėtis, ar brolis ir sesuo, ar draugas ir draugė, ar sūnus ir dukra. Idealiu atveju žmogus, kuris jus skaudina, jums apie tai pranešus turėtų sustoti. Nebepulti. Mano psichoterapeutė kažkada buvo pritaikiusi tokį palyginimą: žmonės kaip maži šuniukai. Jie žaidžia, vienas kitam kanda, kartais įsismarkauja, bet kai kuris nors cypteli, pranešdamas, kad jam skauda, kitas nustoja kandęs. Žaidimas atvėsta. Taip turėtų būti ir sveikuose santykiuose. Deja, būna visaip.
Žinodama žmonių prigimtį, kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad dienos pabaigoje vis dėlto esu tik aš. Mano draugai yra puikūs, jie manęs neišdavė. Tai nėra priekaištas nei jiems, nei kitiems žmonėms, kurie yra greta manęs. Tiesiog žmogui reikia žmogaus, bet tuo pačiu jis kažkuria prasme pasmerktas vienatvei. Svarbiausiuose žingsniuose, pasirinkimuose jis visuomet vienas. Tos atsakomybės, kurios prislegia pečius, padarius pasirinkimą – jis vienas. Kažkas gali padrąsinti, gali būti netoliese, bet svoris – tavo vieno. Ir miršta žmogus vienas. Net tas, kuris mylėjo ir buvo mylimas.
Filipiniečių ir amerikiečių kilmės rašytojos, užaugusios ir gyvenančios Kanadoje, Jeniffer Hillier, knygą „Mažos paslaptys“ gavau dovanų iš leidyklos. Išsirinkau ją iš pasiūlytų naujienų manydama, kad greičiausiai tai bus greito skaitymo, pagaulus skaitinys. Goodreads platformoje jis įvertintas 4,2 žvaigždutėmis iš 5, o tai – rimtas pareiškimas.
Šioji knyga – toks, vadinkime, detektyvinis trileris su psichologinių žaidimų įtampa. Vienturtčio vaiko motina, pasiturinti moteris, vaiką nusiveda į turgų, kur, trumpam užsižiopsojus į telefoną, jis dingsta. Peržiūrėjus saugumo kamerų medžiagą pasirodo, kad šį nusivedė Kalėdų seneliu apsirengęs žmogus. Vėliau seka šeimyninė įtampa, savigrauža, jos ir vyro tarpusavio nutolimas, lėtas savęs naikinimas. Šiek tiek padeda tokio paties likimo tėvų susirinkimai, tačiau tuo pačiu jie neleidžia išeiti iš uždaro savigraužos rato, seno draugo kompanija ir grįžimas į darbą. Vienintelė viltis – privati detektyvė, nes policija ir FTB, regis, atsimušė į sieną. Tačiau tada pasirodo, kad vyras užuot energiją dėjęs į šeimos krizės sprendimą, pradėjo gyventi naują gyvenimą. Ir, kaip pasitaiko tokio žanro knygose, viskas tarpusavyje persipina. Todėl ir uždaviau klausimą, ar yra žmogus, kuriuo galite pasitikėti šimtu procentų? O gal, jei nusimestumėte drabužius, šarvus, saviguodą ir atsistotumėte priešais veidrodį, pripažintumėte, kad tai – tik jūs? Jūs vienas?
Kad šioji knyga būtų labai gudri, nepasakysi. Bet ko iš jos neatsimsi, tai pagaulumo. Ji kaip saulėgrąžos arba kaip dar viena „Nusivylusių namų šeimininkių“ serija. Taip, ji greičiausiai ypatingai nepraturtins jūsų vidinio pasaulio, tačiau gerai sukalti charakteriai ir teisingu laiku sukiojamas vairas bei keičiamos pavaros, leis jums pailsėti ir pamiršti jūsų pačių realybę. Gal po savaitės jos nė nebeatsiminsite, bet duotuoju laiku greičiausiai mėgausitės. Ir taip, ten buvo ir truputį nerealistiškų, pompastiškų momentų, ir šiek tiek banalumo, bet kažkodėl viską norisi atleisti, nes kaip besukiosiu – knyga man patiko.
Jei važiuočiau atostogauti, norėčiau, kad su manimi į atostogas keliautų būtent tokia knyga. Vienos knygos sustabdo laiką, o su kitomis jis lekia tarsi mašinos skrenda autostrada. Tai pastarasis atvejis ir savame žanre aš jai negaliu duoti mažiau 5 žvaigždučių.
