Žinoma, žmogus to neatsimins (nes to nebuvo), todėl agresorius galės užtvirtinti dramą išvada „tai va, tu net neatsimeni, štai, koks aš tau nesvarbus“. Rezultatas – auka jaučiasi kalta, kad kažką prisižadėjo, nepadarė ir nė neatsimena, o agresorius lieka konflikto laimėtoju ir geruoju žmogumi santykiuose. Vargšu, kuris negavo, kas žadėta, ir yra nevertinamas, į jį nekreipiama dėmesio. O dar, svarbiausia, tuo kaltinimu buvo nueita nuo konflikto esmės, į kurią įsigilinus galėjo išaiškėti, jog agresorius nėra toks nekaltas.
Gazlaitingo pasitaiko visur. Darbuose, mokyklose, aptarnavimo sektoriuje (tiesa, dažniau iš aptarnaujamojo pusės, bet nebūtinai), artimuose ir tolimuose santykiuose. Auką siekiama padaryti kalta ir pasukti ją taip, lyg ji būtų truputį, o gal ir labai išprotėjusi. Ekstremalius to pavyzdžius galima pamatyti karen tipo skandaluose, kai žmogus sukelia dramą viešoje vietoje, ir, pavyzdžiui, apsimetęs, kad jį pastūmei, nukrenta, vaitoja, rėkia „nemušk manęs“. Daug vaizdo įrašų yra užfiksavę tų situacijų absurdiškumą, nes dažnai jose matoma, kaip tokie tipažai nebūna paliesti nė piršteliu, priešingai, dažnai patys naudoja jėgą. Tačiau įsivaizduokite, jei užfiksuota tai nebūna. Tada ir užsiveda mechanizmas. Ypač, jei kitas žmogus jau būna gerai išerzintas, galbūt ginasi – tada tikrai gali žmogų įtikinti kažką užgavus.
Britų autorės Jane Corry knygą „Vos nusigręžiau“ pirkau nujausdama, kad tai turėtų būti puikus greito vartojimo skaitymas. „Goodreads“ platformoje skaitytojai knygą buvo įvertinę tvirtomis 4,2 žvaigždutėmis, na, o lengvo skaitymo knygų su psichologine bei detektyvine linijomis niekada nebus per daug. Jau esu sakiusi – ne visada sudėtingumas yra privalumas. Atostogų ar laisvadienio knygos yra puikus būdas pailsėti.
Psichologinė linija čia – keliasluoksnė. Tai – ir potrauminis šokas, ir vaikystės traumos, ir, galimai, pogimdyvinė depresija, ir neryžtingumo problema, na, o mane labiausiai užkabino sudėtingiausioji – iki galo išaiškėjanti tik knygos pabaigoje. Kažkur čia, tarp puslapių, slepiasi narcizas. Kuo tikiausias, kaip iš vadovėlio, manipuliuojantis auka, tampantis ją už virvučių, specialiai pasirinkęs pažeidžiamą, gležną žmogų.
Knygoje aprašomas pagrindinės herojės gyvenimas nuo vaikystės iki senatvės. Pasakojama apie žmogų, kuriam labai nepasisekė: iš pradžių dar vaikystėje miršta jos mama, vėliau jos neapsaugo neryžtingas tėvas, išguja pamotė, o galiausiai jai po kaklu pariša kaltę už baisią nelaimę. Po daugelio metų moteris ir vėl kaltinama sunkiausiu nusikaltimu.
Netikėtai įdomiai išsiriša dviejų paralelinių istorijų pasakojimas – skaitant vis kyla mintis, kokiame taške dvi herojės susilies, bet turiu pripažinti, kad tikrai nesitikėjau, kad bus taip, kaip galiausiai paaiškėjo.
Kas nepatiko? Nepaisant to, jog knyga tikrai užkabino tuo pačiu tyriausiu pavidalu, kai gerokai po vidurnakčio vis dar verti puslapius, nors nėra kur skubėti, ir, kaip geram detektyvui priklauso, didesnė dalis paslapčių nebuvo atskleista iki pat pabaigos, užvertus knygą liko lengvas nusivylimas, kad neišvengta šiokio tokio banalumo. Aš jums jau sakiau, kad sunkiai draugauju su britų populiariąja literatūra, ir joje man dažniausiai kliūva būtent toji banalybė. Šiauriečiai šito neturi. Amerikiečiai šito neturi. Net lietuviai šito neturi, nors mūsų rašytojai gal turi kitų problemų.
4 žvaigždutės iš 5. Tvirta, gera knyga savaitgalio poilsiui. Lengva, bet nebuka.
