Draugystės pradžia buvo be galo graži, jau nuo pirmųjų pažinties dienų vyras vadino mane žmonele, netrukus kartu apsigyvenome, aš pastojau – įvyko vedybos.
Gaila, bet jau santuokos pradžioje išryškėjo nesuderinamumas, jam labiau rūpėjo draugai, linksmybės, o aš norėjau ramios šeimos. Kadangi auginau mažylį, kuris buvo labai neramus, susirgau depresija, o palaikymo iš vyro nelabai sulaukiau, bet vis kažkodėl jį teisinau. Sakiau sau, kad juk jis dirba, nesupranta, ką reiškia 24 val. per parą būti „pririštai“ prie vaiko.
Taip aš viena, bet santuokoje, pragyvenau depresinį laikotarpį ir bijojau skirtis, likti viena. Galbūt mano baimės atsirado iš patirties, nes pati augau be tėčio, kurį sapnuodavau naktimis ir svajojau apie jį. Negalėjau įsivaizduoti, kad mano vaikas pakartos mano istoriją, žinau, kaip tai sunku.
Vėliau šeimoje atsirado finansinių problemų, jo tėvai daug padėjo. Už tai ir šiandien esu jiems dėkinga, tačiau iš vyro vis sulaukdavau komentarų, jog tai jo tėvų dėka gyvename, kad mano mama neprisideda. Vyras ėmė išgerinėti.
Aš vis laukiau, kada ateis tas momentas, kai vyro galvoje apsivers kažkas, kai jis subręs. Tada atėjo laikas, kai jam reikėjo išvažiuoti į komandiruotes užsienyje, likau viena su vaiku, kuris jau paaugęs lankė darželį. Aš ėjau į darbą, atsigavau ir vizualiai, ir emociškai, lyg ir su vyru geresni santykiai tapo, o gal taip nutiko tik mano iliuzijose.
Pamačiau, kad kuo puikiausiai susitvarkau viena, o, pasirodo, juk aš viena ir tvarkiausi visus tuos metus. Man tapo patogu, kad vyro ilgą laiką nėra namuose, o tas kelias savaites „pratempiame“. Juolab, kad nesipykome, bet ir artumo, švelnumo nebuvo, tik dėl kažkokio nepaiškinamo dalyko bendravome kaip draugai, kartais kaip meilužiai, bet jokio „cinkelio“ nebuvo.
Pagalvojus apie skyrybas, iškildavo klausimas – aš jį myliu, bet ar tikrai? Juk vaikui reikia tėvo, tačiau dažniausiai jo nėra, tai taip išeina, kad vaiką auginu viena.
Tokioje situacijoje gyvenome 8-erius metus, kol tiesiog supratau, kad kažkas negerai, gal yra kita moteris?
Paklausiau to, o jis ramiai atsakė – taip. Negaliu paaiškinti, kaip aš supratau, nes moteris jo gyvenime buvo atsiradusi vos prieš du ar tris mėnesius.
Faktas, kad 8-erius metus aš bijojau to, kaip gyvenau, bijojau likti viena, nors viena ir buvau. Žinau, kad mokomasi iš savo klaidų, bet, mielos moterys, nebijokime savęs, nes man tų aštuonerių metų niekas nesugrąžins. 8-erius savo gyvenimo metus aš gailėjau savęs ir savo vaiko, bet dėl ko?
