Ką tik paleisto detektyvo siužetas nesudėtingas. Savo modeliu ir stiliumi jis man kažkiek primena „Knives Out“, kur viskas susipynę it kokia pynė, o įtariamieji įtarinėja vienas kitą ir sukasi iš pinklių nekaltais lapės gudrasnapės veidais. J. Hamm vaidina Fletchą, kuris grįžęs iš Italijos, kur gyvena jo mergina (aktorė Lorenza Izzo ), savo nuomojamame bute Bostone randa nužudytos moters lavoną, dėl ko pats iškviečia policiją. Fletchas tampa įtariamuoju ironiškame tyrime su nuolatos dėl miego trūkumo užmingančiu inspektoriumi ir ką tik startavusia detektyve.
Filmas pulsuoja pašaipa, sarkazmu, gal net parodija, ypač aplink lavono radimą – toks Agatha Christie motyvas, kur visi vienas kitą išsipleškina per savaitę, tik šiame filme fokusuojamasi labiau į žmogžudystės ir brangaus paveikslo vagystės linijas.
Filmas, pasirodo, yra dviejų pirmtakų filmų tęsinys „Fletch“ (1985) ir „Fletch Lives“ (1989), bet visiškai nebūtina būti mačius pirmų dalių, kad suvoktum, apie ką siužetas, ar juolab nutuoktum, su kuo tai valgoma. Kaip dėl agento 007 filmų – aišku, kad matysi kažkiek veiksmo, kažkiek nutrūktgalviško vairavimo, kažkiek meilės scenų, kažkiek sprogimų ir gal šūvių. Čia labai panašiai, tik ne tokios plačios džeimsbondiškos amplitudės.
Smagiausia man šitame filme matyti J. Hamm visiškai kitame nei įprasta (jo kultinis Don Draper vaidmuo Mad Men) amplua – jis daug šypsosi, nešioja beisbolo kepurę, rodo emocijas, ir visaip kitaip būna ir elgiasi kaip tas savimi pasitikintis šelmis, kuris mums, kad jį kur velniai, taip patinka.
Dalis filmo filmuota Romoje ir komiška tai, kad Fletchas galvoja mokantis italų kalbą, todėl kartais gana konkrečiai nusišneka. Originali scena pas kaimynę ir jos šuniuką bute – J. Hamm (spoiler alert) meistriškai ir nesutrikęs užgesina nerūpestingos šeimininkės, prie dujinės viryklės besiplaikstančios ilgais skvernais ir plaukais, užsidegusį šaliką.
Krūvos Emmy nominacijų (nominuotas šešiolika kartų, laimėjo vieną) laimėtojas vaidina atsipalaidavusį ir gudrų savamokslį detektyvą, kuris charizma akimirksniu nuginkluoja bet ką, pasirodžiusį jo kelyje ir sugeba pats puikiai vyniotis iš įtemptų neaiškių keblių situacijų. J. Hamm, beje, dėl šio filmo paaukojo 60 proc. savo algos, kad filmas būtų užbaigtas iki galo – kilo tam tikrų kliūčių dėl produkcijos.
Po šito filmo vėl desperatiškai norisi binginti „Mad Men“ vien jau tam, kad galėtum akis ganyti į šitą delikatesą.
Keturios žvaigždės iš penkių.
