Tačiau ir vyrų gyvenimas ne rožių žiedlapiais klotas. Nuo mažens įpratinti ir prigrasinti neverkti, nesiskųsti, nedrįsti bijoti, nekreipti dėmesio į savo savijautą. Ribos užbrėžtos taip griežtai, kad gali sulaukti pagėdinimo už paaugintus plaukus ar rengimąsi nevyriškomis spalvomis netgi pačioje vaikystėje. Berniukas auginamas tapti mūru ir ąžuolu, auginamas eiti į karą, išlaikyti šeimą, bet ne būti žmogumi. Už tai, žinoma, atseikėjama įtaka, pinigais, reikšmingumu, įsivaizduojamu kontrolės turėjimu.
Bet tada mes turime vyrus, dėl kurių rauda moterys ir vaikai. „Nemoka šnekėtis“, „nesupranta, ko aš verkiu“, „nesigilina į vaiko auklėjimą“, „numeta kojines po kėde“, „neturi ryšio su vaikais“ – jie tampa būtybėmis, kurias užpildo visos šios frazės. Čia geriausiu atveju. Blogesniu – „atrodė viskas gerai, bet nusižudė“, „pasislėpęs sklepe geria“, „sakė neis pas gydytoją, geriau numirs“, „kai nesimuša, auksinis žmogus“ ir panašūs labai girdėti dalykai.
Manote, tai nesusiję? Norėtumėte.
Pabandysiu praskenuoti savo aplinką: draugų, bičiulių, giminaičių šeimas. Sąskaitoje – trys vyrai, kurie pabėgo be žinios, sužinoję, kad mergina laukiasi. Du geriantys pasislėpę, slepiantys buteliuką rūsyje už lentų ar kitoje vietoje, kur „tikrai žmona nelįs“. Du neturintys jokio ryšio su savo vaikais, nepasakę jokio švelnesnio žodžio, nors tradicines vyro pareigas atliekantys puikiai. Butai vaikams, gražūs namai, tik vaikai nėra girdėję „myliu“, tačiau kasdien girdėjo agresijos protrūkius. Du pasidarę vaikus būdami santuokoje ir jau turėdami vaikų, bet ne su sutuoktine, ir neišdrįsę prisipažinti savo vaikams, nors šie žino iš aplinkos. Niekada neprisėdę pasikalbėti. Liūdnas geromis vadinamų šeimų vaizdelis.
Taigi, apie tas sąsajas. Žinoma, stebuklų pasaulyje mes galime įsivaizduoti karo didvyrį, mačiusį, kaip sprogo, išsitaškė jo vaikystės draugai, kaip sprogimai nunešė galunes, buvusį aplinkoje, sunaikinančioje visas prigimtines žmogaus teises ir orumą, o tada grįžusį ir tapusį tobulu šeimos vyru, vakarais dainuojančiu lopšines vaikams, o rytais šeimai pusryčiams verdantį košes. Deja, istorinė realybė paprastai būdavo pripildyta naktiniais košmarais, agresijos protrūkiais, panikos bei nerimo priepuoliais, negebėjimu atsiverti, išsakyti savo traumas, kai kada išėjimu iš proto ir savižudybėmis.
Galbūt draudimas verkti nepalieka tokios gilios žaizdos, kaip stovėjimas karo lauke, tačiau esate juokingai naivūs galvodami, kad nepalieka visai. Draudimas visų pirma būti tiesiog žmogumi su autentiškais jausmais, norais ir potraukiais, tikrų emocijų ribojimas, nemokymas komunikuoti, megzti artimą, jautrų ryšį, taip pat palieka ne šiaip nubrozdinimus, o ištisus pūlinius, išvirstančius į tuos šeimos modelius, kur moteris gali rautis plaukus ir raudoti, bet vyras tiesiog negali – jis nesugeba prabilti. Jam lengviau paimti ir nusišauti, užrišti kilpą nei kalbėtis apie savijautą. Ne – jie nesimaivo. Žmonės, kuriuos vaikystėje tėvai mušė ir daužė atkakliai teigia, kad tai nepaliko jokių blogų pasekmių ne todėl, kad iš tikrųjų nepaliko, o todėl, kad žmogaus protas gelbėja jį patį nuo siaubingo suvokimo, kokias baisias traumatines patirtis jis turėjo. Be to, tokie žmonės nėra pratę nagrinėti save ir tai, kaip jie jaučiasi, nemoka užčiuopti priežasties ir pasekmės. Taip ir tiems vyrams, kuriuos apkalbėjau – jie ne tik „bijo pasirodyti nevyriški“. Teisybės dėlei nieko jie nebijo – sąmoningai nebijo. Tik nemoka skaityti savo pasąmonės. Neturi tokio gebėjimo, yra visiškai jį užspaudę ir niekada nelavinę.
Kokį artimą santykį su vaiku gali užmegzti tėvas, kurio jausmų paletė apsiriboja džiaugsmu ir pykčiu? Na, kokį santykį gali užmegzti žmogus, galintis arba skaldyti anekdotus, arba duoti į snukį? Juk tokiam vyrui net besiartinantis dukros brendimas – mėnesinės, augantys plaukeliai, vis ryškiau pasireiškiantis seksualumas – glumina, kelia kaltės bei gėdos jausmą. Žinoma, su tėvais vaikai visados turi ryšį-duotybę, kuris ateina ko gero su gyvybės užmezgimu. Bet jei jis nepapildomas santykio auginimu, nuoširdumu, atvirumu, pasitikėjimu, saugumo jausmu – ilgainiui jis tampa tiesiog pareiga pasveikinti su gimtadieniu bei Kalėdomis.
Kokį artimą santykį su savo mylimąja gali užmegzti vyras, kurio meilės išraiška apima visapusį fizinį aprūpinimą, bet kuris negali prie savo moters pasirodyti žmogumi? Prie jos išliūdėti savo skausmų, savo klaidų, nesėkmių, baimių, negali išsakyti troškimų, svajonių, o taip pat – kiekvieną kartą kilus nesusipratimui – ar tai būtų pavydas, ar skirtingi poreikiai, o gal pernelyg įkyrus artimųjų kišimasis į santykius ir gyvenimą – geba tik manipuliuoti. Manipuliuoti – tai nesišnekėti, grasinti skyrybomis, kelti kaltės jausmą, o ne kalbėtis apie savijautą ir ieškoti kompromiso. Meilė gali būti – bet kuo ji pavirsta, kai joje tiek sienų ir tvorų? Jei meilė nepapildoma tuo pačiu santykio auginimu, nuoširdumu, nuogumu, ji tampa gerai paskaičiuotu sandoriu.
Galų gale – ką tokie gebėjimai ir negebėjimai atneša vyrui? O tiksliau – ką iš jo atima? Mano manymu – ir aš nė kiek nedramatizuoju – atima viską. O neatneša nieko, dėl ko gyvenimo pabaigoje galėtum ištarti tą frazę iš filmų: buvo verta.
Vyriškumas, moteriškumas – tai nenuneigiami ir geri savybių bei veikimo būdų rinkiniai. Tik traktuojami neteisingai. Vyras neturi būti nei mūru, nei ąžuolu – vyras visų pirma yra žmogus, su jautria, gležna oda, po kuria slepiasi venos, teka kraujas, su trapiu kūnu bei siela, kurie, žinoma, gali būti ir stiprūs, bet visų pirma po jais slepiasi širdis.
Žinau – didžiausių traumų pasekmėms tokie pasakymai yra juokingi, nes jie tiesiog nežino ką daryti su tuo, kai apie juos šnekama jautriai. Jie taip nepratę. O sureaguoti nemoka – todėl juokiasi. Panašiai pasąmoningai labai blogai apie save galvojančios moterys išgirdusios komplimentą pradeda priešintis, o kai kada net supyksta. Bandytum padėti racionalizuoti ko pyksta – nė pačios nežinotų. Bet taip tiesiog prasprūsta tas nemokėjimas reaguoti į tai, ko gyvenime nesi pajutęs, tai už ką pasąmoningai save ėdei ir naikinai. Tai natūrali užspaustų jausmų pasekmė.
Jei reikalaujate iš vyro būti mūru, po to nesitikėkite iš jo atjautos, jautrumo, jausmingumo. Ar teko jums matyti mūrą? Jis nei į vieną šoną nepasvyra, stovi tiesus, nepajudinamas, bedvasis, kol sugriūva.
