Pirmoji diena, kai bunkerio žiurkė ir jo žiurkių gvardija, kaip skelbia „Echo Moskvy“ radijas, išsiuntė laiškus ne NATO šalims Suomijai ir Švedijai, reikalaudamas saugumo garantijų: visai kaip prieš karą Ukrainoje to reikalavo iš Ukrainos, JAV ir NATO. Ką tai reiškia? Na, spręskite patys, tačiau kai JAV prezidentas daug kartų pakartojo, jog NATO gina tik NATO teritorijas, galima galvoti, kad diktatoriui tai galėjo duoti idėjų.
Iš Lietuvos pusės irgi ne viskas padaryta. Vis dar jaukiai šildomės rusiškomis dujomis ir nafta. Ne tik mes, didžioji Europos dalis – ir čia geras pavyzdys, kodėl valstybiniams sprendimams neturėtų daryti įtakos Gretos Thunberg žaliojo pasaulio svajonės, nes kitaip, kaip Vokietija, lieki be visos branduolinės energetikos, o tai skamba gražiai tik taikiame pasaulyje, kurio dar niekada nebuvo – vien mūsų kaimynystėje du diktatoriai ilgus metus balansavo ant karo ribos, jau nekalbant apie likusį pasaulį, kur tokių pavojingų kvailių yra nors saujomis grėbk. Kaip minėjo rašto virtuozas Rimvydas Valatka, bankai vis dar puikiai uždirba iš mūsų paramos perlaidų Ukrainai. Žodžiu, taisytinų klaidų iki kelių, o gal ir virš galvos.
Tačiau negali nepastebėti, kaip ryškiai ir spalvingai sužydėjo vienybė. Ukrainiečiai, reikia pripažinti, visada garsėjo karingumu. Kiek save pamenu, visada galvoje turėjau tą įvaizdį, kad jiems nebūdingas vakarietiškas skystumas. O ką buvo galima pasakyti apie Lietuvą ir lietuvius, kai vienu metu kone populiariausias juokas buvo priminti išjungti šviesą paskutiniam išvykstančiam?
Be reikalo prastai apie save galvojome. Pasirodo, vienas priešas – Putinas – ir vienas tikslas – laisvė – suvienijo nesuvienijamus. Pasirodo, į vieną lauką rankomis susikibę išėjo ir tie, su kuriais anksčiau sakėme šikti į vieną lauką neisiantys. Atleiskite už žodžius, čia lietuvių liaudis tokius pasakymus išgalvojo, o iš dainos žodžių neišmesi. Bet patys pagalvokite – dar neseniai gulintį spardėme Nausėdą – o šiandien nesinori. Tiesą pasakius, net jei galima sugalvoti, ką būtų galėjęs padaryti geriau, pavyzdžiui, iki karo nesivelti į draugystes su tais, kurių prie Seimo rengiamos kartuvės garantuotai buvo naudingos Kremliui, jei ne iš pastarojo pinigų apmokamos, tai reikia pripažinti, kad karo akivaizdoje jis stovi su mumis vienoje barikadų pusėje ir, velniai nematė, nėra gėda susikibti su juo rankomis prieš bendrą priešą. Ką jau ten Nausėda, jeigu Petras Gražulis Seime įregistravo Baudžiamojo kodekso pataisą, numatančią atitinkamas bausmes neigiantiems arba palaikantiems agresoriaus veiksmus Ukrainoje. Pridėjęs čekius, kaip įrodymus, pats už 900 eurų nupirko ekipiruotės, kurią gabena pas mūsų brolius ukrainiečius. Iki šiol ne itin mano mylėtas Vilniaus meras Šimašius parodė aiškią poziciją, organizuodamas „Yandex taksi“ veiklos nutraukimą Vilniuje. Taip pat meras aiškiai pasakė: Vilniuje galės koncertuoti tik tie rusai ir baltarusiai, kurie aiškiai, atvirai ir viešai yra pareiškę diktatorių ir jų veiksmų pasmerkimą: dabar jau neužteks būti nenuvykus į okupuotą Krymą. Šimašius visko paskelbė ir daugiau – ir pažadėjo dar. Bet noriu jums pasakyti, kad mūsų politikai, net tie, kurie švelniai tariant ne prie širdies, žengia aiškius žingsnius, o ne muistosi. Tai, žinoma, nenubraukia nei vieno praeities darbų – tačiau rodo, kad pačių tvirčiausių pamatinių vertybių skirtumų turime ne tiek ir daug. Karo akivaizdoje visa kita – tik detalės. Galėsim aiškintis vėliau, jei pagaliau sustabdysime iš bunkerio narsą demonstruojančią žiurkę.
Vyriausybė ir prezidentas iš tiesų stengiasi drumsti tarptautinius vandenis, prašydama kuo didesnio įsikišimo. Lietuva uoliai zyzė ir primindavo, kad Rusiją reikia atjungti tarptautinio SWIFT tinklo, be to, nuo karo pradžios pasisakė, kad sankcijos turėtų būti griežtesnės nei sutarė ES šalių diplomatijos vadovai. O ir šalies viduje pagaliau įvesta sankcijų, kurios yra apčiuopiamos – ir, kaip sako Šimonytė, tokių, kurios Putinui karo kainą darytų labai nepatogią. Tiesa, šią frazę ji minėjo tarptautinių sankcijų kontekste, ir tarptautinės sankcijos iš tiesų, panašu, sunaikins Rusijos ekonomiką ir šalį laiko mašina nuskraidins į viduramžius.
Tačiau be sankcijų, kurios taikomos valstybiniu mastu, lietuviai turi pakankamai valios ir drąsos imtis savanoriškų sankcijų ir pagalbos. Sąmoningai visų rusiškų prekių atsisakė „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ „Drogas“, „Eurokos“, „Vynoteka“, „IKEA“, „Pigu.lt“, „Senukai“, „Ermitažas“, „Cascada“ ir galbūt kiti, apie kuriuos dar nespėjau sužinoti. Čiužinių gamintojai „Lonas“ Ukrainos paramai pervedė 50 000 eurų, „Senukai“ – 100 000 eurų, „Delfi“ skyrė 100 000 eurų. „Rimi“ Ukrainos pabėgėliams surinko 12 000 eurų vertės maisto produktų, „Maxima“ taip pat skelbia kasdien remianti įvairiausias organizacijas maisto produktais, medikamentais. Tinklai pagaliau po truputį apsivalo nuo „Respublikos“ propagandos. Nemaža dalis didesnių „Patreon“ kūrėjų išėjo arba išeina iš platformos, nepalaikydama pastarosios pasipriešinimo dėl paramos Ukrainai.
Prie paramą daiktais renkančių daiktų surinkimo vietų – eilės. Aš pati jau triskart siūliau savo butą karo pabėgėliams neapmokamai – bet siūlančių tiek daug, kad kol kas jo tiesiog fiziškai neprireikė. Artimoje aplinkoje net neturiu žmonių, kurie pagal savo galimybes neprisideda. Draugė odontologė sako, kad abi klinikos, kuriose ji pati dirba, yra pasiruošusios suteikti nemokamą pagalbą atvykusiems ukrainiečiams. Kita draugė, renginių organizatorė, vos įkūrusi įmonę su kolege, jau skuba pirkti reikalingų daiktų, siųsti į Ukrainą, nors, kaip žinia, tik įkūrus įmonę pinigai fontanais netrykšta. Dar kita draugė, nors pati nepriklauso jokiai organizacijai, organizuoja apgyvendinimą atvykėliams, sėda į mašiną ir žiūri, kur reikia jos rankų. Lietuvos prieglaudos savanoriškai bendrauja ir stengiasi padėti Ukrainos prieglaudoms, kiek dar jų liko nesusprogdintų ir nesudegintų, nors darbų ir vietoje turi į valias. Mano žurnalo darbuotojai kas atsisako dalies honorarų, prašydami pervesti ją paramai, kas siūlo žurnalą puošti Ukrainos spalvomis, negaili laiko perdaryti jau parengtų darbų. Žmonės ima telefonus ir skambinėja į Rusiją – prašo išeiti į gatvelietus, pasakoja, kad jų vaikai žūsta kare. Agnė Kulitaitė sugalvojo, kaip žinią skleisti per pasimatymų programėles – jungiasi žinomos ir nežinomos moterys bei vyrai. Mažutė picerija-kišenėlė „Pizza di Ascari“ dienos apyvartą skyrė paramai. Net keli pažįstami žmonės karo pradžioje savanoriškai aiškinosi su sanatorijomis ir spa centrais, transliuojančiais rusišką propagandą. Renkantys pagalbą daugiausiai skundžiasi tuo, kad nespėja visko pakuoti ir nešioti. Toks jausmas, kad visi daro viską, ką gali. Ne visi gali pervesti 50 000 ar 100 000 eurų, bet visi pluša kaip sugalvoja – ore tvyro neįtikėtinos valios kvapas.
Suprantate, vieno teksto tikrai maža viską išvardyti. Todėl ir vardiju, kas ant liežuvio, ką pastebėjau. O iš tiesų padeda visa Lietuva. Net ta Lietuva, kuri gal jau nurašyta iš 3 milijonų: net Čikagoje mūsiškiai restoranų savininkai atsisako rusiškų gėrimų ir jais dezinfekuoja stalus.
Ar bus sukčiavusių? Jau yra. Raginama tikrinti paramos gavėjų sąskaitos numerių, nes kai kurie, platinantys prašymus aukoti, pakeičia skaičius savo naudai – kad parama eitų jiems. Tačiau tokių nedaug ir tokius atvejus galime stabdyti tikrindami ir pranešdami. Atsargiau patariu žiūrėti į pardavėjus, žadančius skirti dalį pelno paramai. Nesakau, kad visi apgaus. Ko gero dauguma neapgaus – tikiu į sąžinę. Tačiau turite teisę reikalauti aiškių įrodymų – jų reikalas, kaip juos pateikti. Jau dabar gaunu nuotraukų iš prekybos centrų, žadėjusių išimti prekes, kuriuose tų prekių dar yra. Čia sakau – duokite laiko. Peštis ne laikas, bet atsiminti pažadus būtina. Neramu, kad tinklas, paskelbęs, jog baltarusiškų prekių neturi nuo lėktuvo nuleidimo laikų, vis dėlto, kaip rodo man skaitytojų atsiųstos nuotraukos, baltarusiškų prekių turi, bet noriu tikėti, kad tai – etiketės klaida. Na, patikrinsime po kelių savaičių. Su tuo tikslu saugau jų įsipareigojimų pažadus ir jūsų padedama tikrai jiems priminsiu. Tačiau užvis labiausiai tikiu, jog neprireiks – visa situacija verčia ne įtarinėti, o didžiuotis Lietuva ir lietuviais.
Atleiskite, ko nepaminėjau. Tam reiktų ištisos knygos. Nes vienybė žydi kaip jau nebesitikėjome žydėsiant.
