Taip, taip – tikrų tikriausias verktinis, o dabar – eilė dėdės Vaclovo pasisakymui apie tai, kaip jis savo laikais į mokyklą alkanas ir basas keturiasdešimt kilometrų per speigus, pusnis ir net ledynus eidavo, kaip pakeliui jį užpuldavo laukinės meškos, bet mokykla šiam buvo svarbiau, todėl drąsiai kovėsi ir jau tada suprato, kad nėra baisiau, kaip boba būti. Su šiluma širdyje dėdė Vacys atsimena, kaip gerai tėvas auklėjo su diržu iki gyvos mėsos rėždamas – išmokė taip gerbti vyresnį, išmokė tikrųjų vertybių. O vėliau jis tarnavo kariuomenėje ir ten buvo puiki vyriškumo mokykla, jis išmoko prie minusinės temperatūros baloje gulėti ir lovą pasikloti, o taip pat buvo maloniai pamurkdytas hierarchijos išmatų duobėje, kur tokie kaip jis buvo laikomas žemiausia kasta, ir po to, pats pasistūmėjęs vienu laipteliu aukščiau, dėdė Vacys pagaliau galėjo pamurkdyti kažką kitą. „Ir žmonėmis užaugome.“
Bet dėdės vaciai nėra vieninteliai, turintys ką pasakyti. Kiekvienąkart vyrams išdrįsus paprieštarauti, nenorint atlikti privalomosios karo tarnybos, susirenka sena gera turgaus bobų minia, besispecializuojanti pamokymuose ir pagėdinimuose. Aš jas taip ir įsivaizduoju: kaip buko veido, skuduruotas genovaites (atleiskite visos padorios Lietuvos genovaitės), savo nevertingą ir nesvarbų laiką skiriančias svetimiems gyvenimams nugyventi. Kaimyno, kuris retai močiutę aplanko, draugės vaikų, kurie kažkodėl, nors pasiusk, nesiženija (gal jie kokie iškrypėliai?), giminaitės, kuri negražias užuolaidas namuose pasikabino. Genovaitės būna įvairaus amžiaus, kaip ir vaciai – pasitaiko, kad, atrodo, tik gimė – o jau, žiūrėk, ir genovaitė. Jauna, pikta bobutė be šviesos akyse.
Tokios iš aukšto mesteli: „Nors lovą išmoks pasikloti.“ Arba ką nors panašiai banalaus, garbindamos seną gerą susiruošimą per minutę ar dvi atsibudus, – atleiskite, nepamenu, kiek ten tų sekundžių būdavo skiriama ir neįsivaizduoju, ar šitai dar egzistuoja. Ei, Genovaite, o ko tu pati ryte tris valandas kuitiesi? Ai, tu moteris? O moteris, tai ką, rankų neturi? O gal kokios kojos trūksta? Ne, genovaitės tiesiog maloniai peza apie tai, kas jų neliečia, nes tai visa jų gyvenimo esmė. Joms juk nereikės nei baloje gulėti, nei karo lauke stovėti, bet jos puikiai moka paaiškinti, kaip nebijoti, nezyzti, tu ką – devynių mėnesių nesugebi pakentėti, ar tu vyras apskritai.
Esu prieš privalomąją pradinę karo tarnybą. Bet jei niekaip jos panaikinti neišeina, siūlau ją padaryti privalomąja abiem lytims. Tada turėtume aiškesnį vaizdą, kas iš tikrųjų yra prieš, kas už, ir kur buvo tik tuščios puodynės badymas pirštu kitam. Juk tik devyni mėnesiai, mielos moterys, vienas kitas pūslės uždegimas pagulėjus ant šaltos žemės ne gyvenimo pabaiga. Tiesa, krosus bėgioti patariu pradėti jau dabar, nes visos tos surytos bandelės su cinamonu, kol laukėte sugrįžtančių vyrų, tų trumpų devynių mėnesių juk nepalengvins.
Atmetu visus bandymus įrodyti, kad vyras ir moteris – skirtingi dalykai. Moteris ir vyras turi kelis svarbius skirtumus, bet visų pirma jie turi vieną esminį panašumą, kurį kažkodėl mes šimtais metų bandome paneigti: vyras, visų pirma, yra žmogus, lygiai kaip moteris. Jis gali norėti būti stiprus ir karingas, bet lygiai taip pat gali norėti jaukiai ant sofutės žiūrėti telenovelę, kaip ir jūs, miela Genovaite. Jei jums galima, galima ir vyrui. O jei tai gėdinga – tada gėdinga ir jums.
Vyrui būti vyru mokytis nereikia. Kiekvienas vyras, gimęs tokiu, jau yra pakankamai vyras ir pakankamai vyriškas. Rankose laikomas ginklas vyriškesniu nepadaro. Jei moki valdyti ginklą – tu tiesiog moki valdyti ginklą. Kiekvienas įgūdis yra privalumas, kaip mokėti valdyti ginklą ar gebėti skirti gėles, kaip mokėti valdyti mašiną, greitai skaičiuoti, dainuoti intonuojant ar gebėti padaryti daug atsispaudimų, dailiai apkirpti plaukus, siūti drabužius. Na, o jei jums atrodo, kad tam, jog žmogus išmoktų pasikloti lovą, reikia jį jėga išsiųsti devyniems mėnesiams, tai belieka galvoti, kad vaikus valytis dantis mokote su diržu, susitvarkyti kambarį – įrėmę šautuvą į galvą, o ruošti namų darbus – daužydami kočėlu per pirštus. Beje – suaugęs vyras, kuris pats save išlaiko, nieko jums neskolingas – jis gali nekloti lovos tiek, kiek nori jos nekloti. Ne jūsų reikalas ir ne jūsų lova – nepanašu, kad jus kažkas į ją kviestų.
Manau, kad šiuolaikinei kariuomenei reikia ne per tramdomas ašaras atvarytų vaikinų, o motyvuotų, pasišventusių, atsakingų žmonių. Žinote, kaip tokie pritraukiami? Pasiūlius adekvačius pinigus, patogias sąlygas, didesnę nei bazinę pagarbą. Kai tarnavimas kariuomenėje bus prestižinis, tada ten norės žmonės, kurių kariuomenėje šaliai iš tiesų reikia. Tas pats su šalies policija – norite normalių, pagarbių policininkų? Tai kodėl tada ten pakliūva abiturientai, kurie jau absoliučiai jokiam kitam galui netinkami? Taip tarnybą pasiekia kokie du procentai iš tiesų savo kelią prasmingu ten matančių žmonių, o visi likę – tai ereliai su nepilnu smegenų komplektu, kurių vienintelis privalumas – greičiausiai nubėgtas ratas per kūno kultūrą. Šalis pati turi gerbti savo kariuomenę, tarnybą joje – ir gerbti turi apčiuopiamai. Pinigais, pagarba, statusu.
Tik devyni mėnesiai? Tik – kai kalbi apie svetimą gyvenimą. Kai galvoju apie save, savo brangų laiką, savo brangų, neįkainojamą gyvenimą, man devyni mėnesiai kažkodėl išsipučia. Aš nenorėčiau, kad devyniems mėnesiams kažkas mano šeimai, mano šunims, mano darbams, mano malonumams ir mano įpročiams paspaustų pauzės mygtuką. Aš prieštaraučiau visomis išgalėmis.
Na, o pareiga ginti tėvynę susideda ne vien iš karo lauko. Visuotinė gerovė visų pirma prasideda nuo asmeninės gerovės. Po jos seka šeimos gerovė. Nes kaip tu gali gyventi stiprioje ir laimingoje šalyje, jei nesugebi pasirūpinti savimi ir savo šeima? Na, o tada galima pereiti prie visuotinio gėrio. Ir net šis apima ne tik saugumą, bet ir ekonomiką, psichiką, teisinę sistemą, meną ir begalę kitų sričių. Tie žmonės, kurie nenori su šautuvu rankose bėgioti po miškus (o šauktiniai, būkime sąžiningi, daugiausiai į tai ir koncentruojami – sudėtingesnių dalykų organizacija ir planavimas atitenka į aukštesnio rango rankas), nėra mažesni patriotai ar per mažai savo šaliai davę žmonės.
Žinau žmonių, atlikusių privalomąją karo tarnybą su tokiu atmestinumu ir nepateisinamu elgesiu tarnybos atlikimo vietoje, kad man jie neatrodo daugiau nuveikę savo tėvynės labui nei žmogus, kuris paprasčiausiai nenori jos atlikti.
