Ir tada tas pats per tą patį: triname kojas kavos tirščiais, kietu šepečiu, negeriame limonadų ir kitų gazuotų gėrimų, masažuojamės pas specialistą, su masažavimo mašinomis, tepame deginančius tepalus, sukame maistinę plėvelę, sportuojame, mažiau valgome ir taip be pabaigos.
Svajoju, kad kam nors manęs paklausus, kaip kovoju su celiulitu, pasakyčiau: aš nekovoju. Kodėl turėčiau?
Celiulitą turiu tiek, kiek save pamenu, paauglystėje jo ant mano kojų, ko gero, jau buvo. Ir tai natūralu bei normalu, celiulitas būdingas moterims.
Beje, vyrai, kurie moterų celiulitą įvardija „neprisižiūrėjimu“, tiesiog prastai mokėsi mokykloje. Vyrams celiulitas rečiau būdingas ne todėl, kad jie stipruoliai, vikruoliai, tokie šaunūs netinginiai, o todėl, kad genetiškai jų riebalinio audinio struktūra kitokia. Vyrams celiulito išvengti padeda vyriški lytiniai hormonai androgenai, kurių jie nusipelnė ne sunkiu darbu, o tiesiog gavo gimę.
Ir priešingai, moterys celiulitą ne „užsiaugino savo tingumu“ – čia, vėlgi, darbuojasi estrogenai, moteriški lytiniai hormonai. Vyrai, beje, celiulito kartais irgi turi, tai paprastai susiję su hormoniniais reikalais. Ir vis dėlto, vyrai paprastai ėsti karką ir užryti saldžia gira gali ne todėl, kad yra labai sportiški ir sveiki.
Moterų celiulito priežastys dažniausiai yra genetinės ir hormoninės. Ir nors kūno kulto propaguotojai bando pritempti, atseit tai neprisižiūrėjimo pasekmės, celiulito dažnai (ir dažniausiai) rasi net ant profesionalių sportininkių, sveikos mitybos specialisčių kojų bei sėdmenų.
Dar prieš porą metų pasaulis klegėjo pamatę celiulitą ant Kim Kardashian užpakalio. Manote, kad moteris, kurios turtas įvertintas daugiau negu bilijonu dolerių, gyvenanti iš savo išvaizdos, nuolat besilaikanti dietų ir turinti griežtą sporto režimą, neišgertų tos stebuklingos piliulės kad ir už milijoną dolerių, kuri išnaikintų tai, dėl ko iš jos šaipėsi visas pasaulis? Toji moteris turi kas jai kasdien ištrins kojas, kasdien išmasažuos nors ir šešiomis rankomis, maistas jai kasdien pagamintas – nors ir pagal garsiausio šalies dietologo sudarytą planą. Ir ką? Šūdamaką. Celiulitas guli ant žvaigždės užpakalio neklausęs leidimo.
Su ryškiai matomu celiulitu gatvėje fotografuotos Jennifer Lopez, Eva Longoria, Scarlett Johansson, Halle Berry, Lady Gaga ir kitos. Dalis šių moterų turi tokias aktyvias treniruotes, kurias ne kiekvienas pakeltų – ir vyras, ir moteris. Pavyzdžiui, Jennifer Lopez turi gebėti dainuoti ir aktyviai šokti neuždusdama, atlaikyti visą tokį per koncerto laiką ir daugiau. Eva Longoria – moteris, nuolat vaidinanti gražuoles, gali sulaužyti mitą, kad celiulitas aplanko tik apkūnesnes moteris. Mažutė, ypač liekna, neturinti ypatingų linkių bei bent jau plika akimi matomo polinkio į apvalumus, kurie dažnai moterims būna ir dovana, ir prakeiksmas. Nes tik žurnalų viršeliuose moterys turi didžiulius sėdmenis, bet neturi celiulito, turi įspūdingus moteriškus apvalumus, bet neturi nors kiek atsikišusio pilvo.
Net olimpinės atletės – ir tos pastebėtos su celiulitu. Tai kaip ilgai ir greitai reikia bėgti, kad jis išnyktų? Atsakymas – bėgiok nors ir ratais aplink Žemės rutulį, gali būti, kad nieko tu nepadarysi.
Ko gero, galime kalbėti apie šiokį tokį celiulito sumažinimą. O svarbiausia – apie sveikatą. Visavertę, maistingą mitybą, judėjimą apskritai. Jei to pasekmė bus mažiau celiulito – ačiū. Jei ne, jokios dramos. Gana kovoti su natūraliomis savo kūno dalimis.
Internete galite rasti, kaip žymių moterų, sportininkių kojos atrodo fotosesijų metu, o kaip – kur nors lauke, aikštelėje, netikėtai prigautos. Fotosesijose naudojamas specialiai sustatytas apšvietimas, oda neretai išdažoma, primaskuojama, o nuotraukos paskui dar ant viršaus suredaguojamos. Tikros kojos taip neatrodo. Net geriausias, gražiausias kojas išnešk į vaiskią saulę vasarą pajūryje – ir greičiausiai pamatysi nors kažkokią celiulito užuomazgą.
Taigi, aš su celiulitu nekovoju. Genetiškai man jo duota – nei labai daug, nei labai mažai. Ryškiai matomai plika akimi nedėkingame apšvietime ir judant, švelniai matomai arba kartais nematomai – dėkingame apšvietime. Esu liekna, maitinuosi visavertiškai, limonadų kasdien negeriu ne dėl kojų ar užpakalio, o dėl skrandžio sveikatos, bet kai noriu – tai ir išgeriu. Vaikštau nemažai. Bent 7 kilometrus per dieną, tačiau labai dažnai – 10, o kai kada – daugiau. Mielai retkarčiais pasidarau masažą ir nespjaučiau į limfodrenažinį, kuris pagreitina limfos cirkuliaciją, taigi, gali turėti įtakos ir celiulitui. Bet tikrai ne tam, kad su padidinamuoju stiklu nagrinėčiau savo kojas.
Nufotografuos kaip tas žvaigždes? Odigą sau nusifotografuokite. Pagalvokite, kokie batonai tie žmonės, kurie tikrų kojų nematę, slepiasi, fotografuoja, komentuoja. Anais metais mečiau nedėvėti šortų, šiemet kasdien nešioju džinsinius mini sijonus. Matosi celiulitas? Matosi. Faktas – o ką apie jį kalbėti? Kai žmogui ant galvos plaukai matosi – irgi apie tai pasisakyti reikia?
Aš noriu, kad visos moterys pajustų laisvę, kokią ją per šimtmečius turėjo vyrai. Vyrai turi kitų suvaržymų, bet jie, ko gero, kaip masinio reiškinio nesupranta, ką reiškia, kai milijonai moterų karštą dieną nedėvi šortų. Jos jau taip įpratusios, dalis apie tai nė nebegalvoja. Šortai – ne variantas, kaip ne variantas – išsitatuiruoti svastiką ant kaktos.
Taigi, šią vasarą su visomis šortuotomis jausiu solidarumą. Ir laikysiu kumščius už tas, kurios ruošiasi išdrįsti. Tiesą pasakius, visai nesvarbu, ar mes draugės, ar priešės, teisę į šią laisvę turi turėti kiekviena.
Ir gėdinti šiemet, kaip ir kasmet, planuoju ne tas, kurių kojos – ne kaip iš žurnalų viršelio. Žiauriai, nepakančiai, nesismulkindama gėdinsiu tuos, kurie sau leidžia garsiai pastebėti ir pasišaipyti. Ar ne gėda taip neturėti socialinių įgūdžių?
