aA
Kaip jau ko gero nemaža dalis mano skaitytojų galėjo pastebėti, vakar išpildžiau vieną savo svajonių. Na, nežinau, ar tai galima vadinti svajone – šis žodis man asocijuojasi su kažkuo didesniu, sunkiai įgyvendinamu, šiuo atveju man tereikėjo sėsti į mašiną ir šiek tiek pakratyti piniginę. Taigi, vakar aplankiau trimis Michelin žvaigždėmis įvertintą restoraną. Prieš tai buvau aplankiusi dešimtis viena žvaigždute apdovanotų restoranų, vieną dviejų žvaigždžių restoraną ir dar kelias dešimtis į jų gidą įtrauktų vietų. Bet trys žvaigždės man buvo naujiena, kurios laukiau su smalsumu, džiaugsmu ir jauduliu. Gastronomija yra mano aistra, tad nieko keisto, kad į tai pažiūrėjau rimtai.
Fausta Marija Leščiauskaitė. O jeigu nemokėsiu elgtis prabangiame restorane?
© DELFI / Andrius Ufartas

Tačiau šiandien savo patirties neaprašinėsiu. Tai paliksiu Andriui, kurio talentas aprašinėti skonius yra nenuneigiamas. O aš mieliau aptarsiu vieną socialinių stereotipų, kuriuose knaisiotis aš taip mėgstu.

Kadangi mudviejų patirtį ištransliavau socialiniuose tinkluose, savaime suprantama, reakcijų buvo įvairiausių. Visos, beje, teigiamos ir mandagios, nes aš ne beždžionėms transliuoju, tačiau įvairios. Ir čia nebuvo apsieita be garsiojo „aš nežinočiau, kaip tokiame prabangiame restorane elgtis“. Jei netyčia skaitote ir galvojate „oi, tai aš taip rašiau“, neišsigąskite – jūsų buvo ne vienas.

Ir tai, ko gero, normalu, žinant mūsų tautos istoriją. Daugumos mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai atėjo iš didelio vargo, ko gero, didelė dalis buvo ištremti, o paskui sugrįžę jautėsi kaip įnamiai, buvo išsigandę ir ne visada priimti. Miestelyje, kur užaugau, yra Sibirkos rajonas, nors oficialiai jis, žinoma, taip nesivadina. Bet Sibirkoje gyveno iš tremties sugrįžusieji, truputį atskirti ir atsiskyrę nuo visų kitų. Taip buvo ir kitur, tai tiesiog toks mano asmeninis prisiminimas, pasakojant jums, kad vargas, baimės, atstūmimo jausmas mums jau, ko gero, genuose nusėdo.

Ilgus metus po Sibiro juk buvo ne ką geriau. Komunizmas ir visų lygybė iš tikrųjų reiškė, kad yra išsigandę vargšai ir kažkas truputį prie valdžios. Prie valdžios galėjo būti ir bufetava Nadiežda, kuri gali pareguliuoti, kiek mėsos į tavo lėkštę šliūkštels. Prie valdžios galėjo būti net pardavėja, kurios rankose buvo kažką po prekystaliu palaikyti, ir pilna teisė apstaugti vaiką, kuris atėjo vienas ir ne taip kažką pačiupinėjo. O gal tik nusišypsojo.

Taip ir atsiskyrė tie, kurie saldžiu putokšliu užgeria ikrus, kurie eina į restoraną, ir tie, kuriems tas gyvenimas neskirtas. Išsiugdė giluminis „čia ne man“ ir gyvenimas, lyg tai neegzistuotų, o ilgainiui net ir nenoras tokį gyvenimą pažinti, nes taip ilgai jis buvo neliestas, kad tapo baisus. Iš ten ir atsirado mano minėtoji baimė nemokėti kažkur elgtis, lyg ten, tose prabangiose vietose, ne tokie patys žmonės dirbtų ir lankytųsi, o šventieji ir dievybės peiliais ir šakutėmis barškintų.

Turėdama galimybę noriu jums paaiškinti, kodėl būtent prabangiame restorane jums dėl šito baimintis reiktų mažiausiai.

Jei mūsiškėse tinklinėse picerijose, visokiausiose šunpėdėlėse padavėjai yra iš esmės be kvalifikacijos, moksleiviai ir studentai vasaros atostogose arba pusė etato prie mokslų, tai tokiose vietose, kaip lankiausi vakar, padavėjo darbas yra menas, kurio dauguma mūsų nesugebėtume įvaldyti. Jie uždirba daug, dažniausiai daug daugiau nei dirbantys kvalifikuotą darbą vadovaujančiose pareigose, o išmano dar daugiau. Jie nesiblaško ir kiekvienas jų judesys turi prasmę. Vakarykščiame restorane padavėjai mūsų nebandė nustebinti viena ranka nešdami devyniasdešimt devynias lėkštes. Jie kiekvieną espresso kavos puodelį nešė po vieną, net ne po du, tvirtai suėmę, kad niekas neišsilaistytų, kad kraštai nenusigleiziotų. Kiekvieno patiekalo atnešimas yra sudėtas iš jiems iki kaulų pažįstamų žingsnių ir būtent todėl jums visai nieko nereikia žinoti. Sėdite, šypsotės, mėgaujatės ypatinga aplinka, kvapais, pasakojimais – o jums jau viskas paruošta ir paaiškinta taip, kad nė už ką nesusipainiosi, ką ir kaip paimti.

Dar vienas svarbus dalykas – tai jei ką nors ir sugebėsi nezgrabiai pridaryti, tokiose vietose salės darbuotojai taip greitai viską sutvarkys, kad nespėsi nė savęs žioplu pavadinti. Kai prieš porą metų Vienoje lankiausi dviejų Michelin žvaigždžių restorane, prie kito staliuko krito ir dužo taurė. Kol spėjau pamatyti, suvokti, pasakyti savo draugui, kol jis suspėjo atsisukti, viskas buvo surinkta, išmesta, o ant stalo jau stovėjo nauja taurė su gėrimu. Ne, mes nesame lėti, čia jie labai greiti, nors atrodo, kad niekur neskuba.

Na ir galiausiai – būtent tokiose vietose niekas ir nesijuoks, jei kažko nežinau. Daug daugiau šansų, kad kaimo knaipėje kas nors pasišaipys, jog šaukštą ne taip laikai negu aukšto lygio restorane. Ir būtent tokiose vietose be menkiausio nerimo galima ateiti ir pasakyti: „Aš tokiame restorane esu pirmą kartą. Šiek tiek jaudinuosi, kad kažko nesuprasiu, jei galite, padėkite man.“ Duodu jums ranką nukirsti, o gal ir saują pridaryti, kad dėl šito jumis rūpinsis tik labiau ir gražiau.

Geruose restoranuose be menkiausio vargo toleruos ir priims jūsų nežinojimą – natūralu, kad žinote mažiau už šefą, someljė ar padavėjus, nes jie ir turi žinoti daugiau. Jei daugiau žinotumėte jūs – tai, ko gero, jūs tą restoraną ir valdytumėte, o ten juk ir ateinate patirti, sužinoti, suprasti. Ko greičiausiai netoleruos – tai mužikiško akių kabinimo, aiškinimo, kaip reikia, šou darymo „nagi nagi, pažiūrėsiu, ką jau tokio čia jūs mokate“. Taip žmonės paprastai elgiasi dėl vidinių kompleksų, dėl tų pačių kompleksų jie šokdina aptarnaujantį personalą, jiems žūtbūt reikia pasirodyti, kad yra už juos geresni. Bet jei ateinate ne pakutenti savo žemą savivertę, o su noru sužinoti, tai man dar neteko matyti iš tiesų geros vietos, kuri į tai žiūrėtų iš aukšto, su pašaipa, su noru sumenkinti.

Vakar aplankytame restorane aprangos kodas buvo paprastas: vyrams nepriimtina dėvėti šortus ir avėti basutėmis. Viskas. Maždaug pusė žmonių buvo su sportiniais bateliais. Na, ne tokiais, kur iš bulvių vagos ką tik nužengė, su švariais, tvarkingais, neišsiklaipiusiais. Išsipuošusių, kvepalų debesyse paskendusių nebuvo nė vieno. Visi buvo tvarkingi, švarūs, bet į Vienos pokylio svečius nepanašūs. Stereotipinės rytų Europos mergičkos į parduotuvę eidamos labiau prisiteplioja ir prisipuošia. Patikėkite manimi, tikra prabanga, savimi pasitikinti prabanga, prabanga, kuri niekam nieko nenori įrodyti, dažnai yra gerokai paprastesnė už vargą.

Ko gero tai bus netipinis mano straipsnis, bet man norėjosi padrąsinti žmones leisti sau nueiti į tas vietas, kurios gal šiek tiek gąsdina. Ir ne pasilikti septyniasdešimtmečiui, iki kurio gal nugyvensite, o gal ir ne, o padaryti tai dabar arba artimiausiu metu, kai atitinkamai nusistačius prioritetus, leis galimybės. Patikėkite manimi, niekas nėra „ne jums“. Visas pasaulis jums ir jūsų – gal skambiai pasakyta, bet taip ir yra.


www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(305 žmonės įvertino)
2.4918

Fausta Marija Leščiauskaitė. Apsaugokime medikus, apsauginius ir kasininkes nuo nusikaltėlių (286)

Nors aš ir ne Vanga – ir visais šurumburum, pradedant horoskopais, baigiant būrimais iš delno,...

Švedijoje gyvenanti lietuvė papasakojo, kaip ten auklėjamos mergaitės: netyčia išgirstas mamos ir dukros pokalbis privertė susimąstyti (214)

„Nelipk į balą, sakau“ nervingu, trūkčiojančiu gana grubiu tonu sako moteris gražia, rožine...

Julie Cohen „Luisas ir Luisa“: jei jis būtų traktoristas iš Bezdienių kaimo – ar būtum su juo? Faustos Marijos Leščiauskaitės knygų apžvalga (7)

Jei jis būtų traktoristas iš Bezdienių kaimo – ar būtum su juo? Kas tu būtum, jei būtum...

Fausta Marija Leščiauskaitė. Jokių pašalpų įgaliems bedarbiams (632)

Šalyse, nemačiusiose komunizmo, dabar ypač populiaru važiuoti ant kapitalistinės visuomenės. Ant...

Andre Aciman „Surask mane“: visi nori geriausių kūrinių tęsinio, o kas būna, kai noras tampa realybe? Faustos Marijos Leščiauskaitės knygų apžvalga (3)

Prieš kurį laiką perskaičiau Andre Aciman knygą „Vadink mane savo vardu“ ir titulavau ją...

Top naujienos

Vieninteliai be pergalių Eurolygoje: dviženklę persvarą išbarstęs „Žalgiris“ lieka tuščiomis (299)

Po Eurolygos 5-ojo turo lieka tik viena komanda, kuri dar nejuto pergalės skonio: Kaune pirmas...

Agnė Pačekajė | D+

Sunku patikėti, kad ši istorija turi laimingą pabaigą: Raimondos mama nudūrė tėtį – ir tai buvo tik siaubo pradžia (2)

Septynmetei ant kojų nukrenta mamos nužudytas tėtis Tai tik siaubo pradžia. Tačiau net tokia...

Delta atmainą lygina su vėjaraupiais: daugelis mūsų susidursime su kovidu artimiausiu metu (292)

Delta atmaina plinta taip pat greitai kaip vėjaraupiai, o galbūt net dar sparčiau. Daugelis...

Medininkuose apgyvendinta migrantė turi vienintelį prašymą: aš tiesiog noriu apkabinti savo mamą, bet jie man neleidžia (71)

„Aš tiesiog noriu apkabinti savo mamą, bet jie man neleidžia“, – susisiekusi su Delfi sakė...

Per visą Lietuvą jau slenka galinga audra: kai kur žaibuoja, dalyje rajonų – kruša  įspėja dėl nakties, papildyta 21.05 (102)

Penktadienio naktį Lietuvoje numatomas stiprus vėjas, įspėja tarnybos. Jau kai kuriose Lietuvos...

Graikijoje Lietuvos prašymu suimtas Radkevičius – Ukrainos karo su separatistais dalyvis (66)

Graikijoje sulaikytas Sausio 13-osios byloje nuteistas Ukrainos pilietis Aleksandras Radkevičius...

Europos Sąjunga oficialiai turi pirmąją ponią (48)

Europos Sąjunga (ES) oficialiai turi pirmąją ponią: Amelie Derbaudrenghien Michel.

Giedrius Petkevičius/Sausuolis | D+

Atpildo valanda: kaip Holokausto architektą, pasmerkusį myriop tūkstančius žydų, pačiupo Izraelio spec. tarnyba II dalis (2)

Istorijoje gausu faktų, kuomet didžiausi piktadariai teisingumo išvengia. Dažnai jiems mirtis...

Stilistė Agnė Gilytė verčia naują lapą: modeliais taps įvairaus amžiaus, figūrų ir profesijų moterys (1)

Stilistės Agnės Gilytės spintos kapsulės prekinis ženklas „CAPSULE by Agnė Gilytė“ rudenį...

Kardiologė patarė, kaip sumažinti blogąjį cholesterolį: rezultatas pastebimas po poros mėnesių (33)

Padidėjusi cholesterolio koncentracija yra vienas didžiausių širdies ligų rizikos veiksnių....