Ir gąsdinantis skaičius žmonių jas kartoja, jomis dalinasi, tarsi išmintimi – jie didžiuojasi nugyventais metais santuokose taip, tarsi jie būtų kažkoks neginčytinas žmogaus gerumo matas. Pabrėšiu, kad čia svarbiausia žodis „neginčytinas“ – gražūs, darnūs santykiai yra vertybė, bet jūs tuoj suprasite apie ką aš: jiems atrodo, jog jų asmeninis gyvenimas garantuotai labiau pasisekė nei jų pažįstamos Danutės, kuri prieš dvidešimt metų išsiskyrė. Išsiskyrė, pamanykit. Jie jau savaime geresni, nėra ką lyginti.

Jei daugelį metų kuriate sėkmingus santykius, esate laimingi, vyras nėra pasiūlęs į dūdą, o moteris – isteriškai nešnypščia dėl kiekvieno pirstelėjimo (pavyzdžiui dėl nupirkto grietinės indelio, nors grietinės namuose jau buvo), tada tekstas ne apie jus ir gal net ne jums. Jūs, greičiausiai, neturėjote laiko kitiems aiškinti apie tai, kokie esate šaunuoliai, nes jį praleidote besidžiaugdami šeimos draugija. Džiaugtis mylima šeima normalu. Šeima apskritai yra vertybė. Bet čia ne apie jus – apie tuos kitus.

Besidalinantys išmintimi paprastai prasmingai nutyli, kad ta vargšė Danutė, na toji, apie kurią užsiminiau pastraipa aukščiau, gal išsiskyrė, nes jai neatrodė prasminga taisyti santykių, kuriuose ją daužė lyg vėjas, daužantis obuolius žemėn. Ką čia betaisysi? Kam taisyti daiktą, kuris net ir naujas buvo pagamintas atbularankiškai, tarsi galūnės augtų iš užpakalio? Tokį daiktą reikia nebent švystelti į prakurų dėžę – gal bent tiek pasitarnaus – ir pamiršti kada nors turėjus. Daugiau jo nereikia taisyti. Taisydama ji tegaištų dar daugiau brangaus laiko, o laikas, regis, kiekvieno mūsų yra baigtinis ir daug brangesnis už bandymą atitikti kažkieno įsitikinimus.

O jeigu nedaužė, bet santykiai nebuvo laimingi? Pamirškime tuos fejerverkus ir drugelius – gal po trisdešimties metų liepsnos taip nešaudo, kaip pirmąją dieną, bet kas pasakė, jog vargani „labas“ ryte ir „labanakt“ vakare yra priežastis, dėl kurios verta marinuotis kartu? Ar šitas marinavimasis, kai apie kitą žmogų jau ne tai, kad viskas nervina, bet yra tiesiog nebesvarbu, yra geriau už galimybę surasti naują laimę? Arba tą laimę sėkmingai susikurti vienam?

Pamenu, kai skyrėsi vienas mano artimas žmogus, nes vyras buvo geriantis, arogantiškas šūdžius, keliantis ranką, ne vienas giminaitis leido sau pakomentuoti: „O juk galėjo pakentėti. Gal būtų savo atgėręs, nurimęs. O be to, gi nelabai smarkiai mušdavo.“ Ką pakentėti? Dėl ko? Ką reiškia „nesmarkiai“ ir kokį smarkumą skalėje nuo vieno ligi dešimt dar galima toleruoti? Žinau moterį, kuri metų metais kenčia smūgius ir veikiausiai niekada neišsiskirs – nes kitaip jau nemoka. Per savo beveik šešiasdešimties metų gyvenimą gal pirmą kartą su darbu išvažiavo į kelionę – buvo laiminga kaip vaikas. Grįžo – gavo į snukį. Nes per laiminga. Ji, lažinkimės, atšvęs deimantines vestuves, ar kokios ten jos būna. O koks skirtumas, jei tas deimantas netikras ir vertas ne daugiau nei sulamdyta šprotų skarbonkė.

Kodėl reikia marinuotis arba kažką taisyti su žmogumi, kuris tave priima kaip savaime suprantamą? Pamenu, rymojau prie daržovių, parduotuvėje, ieškodama padorių avokadų, kurių pas mus rasti šansų tiek, kiek laimėti Euroviziją – teoriškai įmanoma, praktiškai tai niekada neįvyksta. Šalia prašvilpė apvalaina dama, nešdama į maišelį susuktą marinuotą mėsą kepimui: matyt vakarienei bus šašlai. Ji susirado savo vyrą, stumianti vežimą – vaikišką, ne parduotuvinį – ir kad ėmė kriokti: „Ar tu visai durnas? Vėl paėmei pomidorų? Ar tu supranti, kad pomidorų mes turim? Tau proto trūksta, ne pomidorų, išsigimėli tu.“ O ką čia taisyti? Tik pagirčiau tą vyrą, jei sužinočiau, kad parašė skyrybų prašymą.

Mes taip įnikę į saugojimą kažko beveik butaforinio, kad pamirštame saugoti save. Pamirštame paklausti, ar mums patiems gerai.

Pamenu, per teisės paskaitą dėstytojas mus mokė rašyti skyrybų prašymą ir aiškino, kas skyrybų atveju mums turėtų priklausyti – sakė, prireiks. Taip, skyrybų skaičius masiškai išaugo, bet ar išaugo nelaimingų žmonių skaičius – ar tik nustojome nebemeluoti sau, vaidinant pavykusius santykius? Ar skyrybos būtinai nelaimė? Juk kai kuriais atvejais tai laimė abiems – būna juk ir normalių, žmogiškų atvejų – ir nieko čia keisto – kažkada gal buvo gerai, o dabar neišeina užčiuopti siūlo galo.

Skyrybos savo esme nėra nei malonu, nei jauku, nei džiaugsminga. Tegaliu įsivaizduoti, ką reiškia viską pradėti iš naujo: nauji namai arba seni, bet naujai, pasikeitęs draugų ratas, kitokios šventės, kitokie rytai, kitokios vakarienės. Kiti pašnekesiai. Baisu, nes viskas iš naujo, nes reikės lopyti žaizdas ir pamatyti save šviesoje – nemeluojant sau, pripažįstant klaidas, blogus etapus, baimes. Žinoma, kad baisu. Bet kartais, o gal net labai dažnai, jei ne visada, po tamsos ateina šviesa. Ir tos šviesos kai kurie kitaip gauti negali – tik priėmę didelius sprendimus.

Galima visiems palinkėti darnių, supratingų, ištikimų santykių. Bet taip nebus – ne visiems pasiseka apskritai, juo labiau – ne visiems iš pirmo karto. Ir jei kai kuriuos dalykus galima užmuilinti, sulopyti, tai kai kurių tiesiog neverta. Juk juokiamės iš tų, kurie perka drabužių klastotes, ant kurių parašyta „Guccy“ ir „Abibas“ – argi nepanašu į santykius-klastotes, kurie gali tęstis dešimtmečiais, bet tikrumo turi lygiai tiek, kiek ta pigi kiniška klastotė.

Tai tvirtų jums santykių. Sėkmingų meistravimų taisant. Bet jei tokie nesigaus – anokia čia vertybė taisyti, kas nesutaisoma. Negaiškite laiko.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt