Patys prisisvaigsta, patys prisikuria pasakų, patys stebisi, kad tos pasakos – nėra tiesa. Sukuria titulus „ideali pora“, „svajonių jaunikis“, „tobula šeima“, o po to patempia lūpa, kai pasirodo, kad nei ideali, nei svajonių, nei tobula, o tokia – kaip visos.
Man pačiai ne kartą žmonės yra pastebėjimus laidę, kokia laiminga atrodau, kai pjovė širdį peiliais. Rašė ir kad akys liūdnos, kad džiaugsmo nesimato, kai jutau pilnatvę. Jie vis tiek įsivaizduoja, kad gali kažką pasakyti iš nepažįstamo žmogaus akių, kažkokio užgaudyto stop kadro, iš nuotraukų, iš akimirkos, prasilenkiant laiptinėje, iš valandos, praleistos greta, iš kavos tirščių.
Visi žmonės kelia gražias nuotraukas. Į nuotraukų albumus anksčiau klijuodavo gražiausius savo momentus, tą patį daro ir virtualiuose albumuose – socialiniuose tinkluose. Praktiškai vienintelė anų laikų išimtis – tai laidotuvių fotografija, bet ir ten – žmonės daugiau mažiau pasitempę, pozuojantys, o ne kur ant žemės besivartantys, ne iki raudonumo klykiantys. Ar patys, kai jus fotografuoja, atsukate savo negražiąją pusę, išpučiate pilvą, susikūprinate ir pasistengiate išprakaituoti taip, kad pažastyse prakaito dėmės šviestų? Mes visi esame linkę rodyti gražiąją pusę. Prigimtinai.
Porai išsiskyrus žmonės stebisi – tai kaip čia dabar taip. Atseit iš viešojo gyvenimo nebūtum galėjęs pasakyti. O kaip kitaip? Kas nori skalbti viduryje miesto aikštės? Pavyzdžiui, psichoterapeutai sako, kad mūsų rūšiai būdinga net didelius konfliktus atostogų metu užmaskuoti, nustumti gilyn – atseit, išsiaiškinsim kai grįšim. Ir viskas vien dėl to, kad nenori gadinti ilgai laukto momento, nesinori iššvaistyti laiko, kuris galvoje suplanuotas kaip geras, kuriam lūkesčiai – kaip kareivukai tvarkingai išštabeliuoti.
Manote, kitaip žmonės elgiasi gatvėje, svečiuose, socialiniuose tinkluose? Žmogiška norėti pasidalinti tuo, kas gera, pakentėti, prisitaikyti – nes ne laikas pyktis. O juk ir patys juokiamės, baisimės ir už galvų imamės, kai žmonės skirtis ir pyktis pradeda viešai. Ar daug yra gėdingesnio, nei žvaigždžių vaikščiojimas po televizijos šou, po to, kai išsiskyrė? Gėdingumu lenkia tik vairavimas girtam ir visokie nusikaltimai, o šiaip šeimos skalbiniai, iškabinti per visą gatvę, niekada ir niekam patraukliai neatrodė. Socialiai priimtiniau yra tokias problemas pasilikti sau.
Nenoriu diagnozuoti, todėl to ir nedarysiu, tačiau žmogus, kuris tokias asmenines problemas savanoriškai sprendžia viešai, arba siekia naudos – ir jam tokia kaina nesmirdi, nes pats prie visokio plauko smarvės įpratęs, arba jam taip skauda, kad jis nebesugeba kontroliuoti savęs. Iš skausmo žmonės pridaro keisčiausių dalykų. Ir iš žmogiškosios pusės galiu juos suprasti, tačiau visada pasakysiu, kad garsiai išrėkauti privačius dalykus, paprastai labai nekokia idėja – išimtį taikyčiau smurtui. O šiaip visada geriau būti kontrolės šeimininku – ar pilotuojant lėktuvą, ar pilotuojant gyvenimą.
Beje, norėčiau išsiplėsti ties pirmuoju „arba“. Būtent todėl absoliučiai visus vyrus, o tokių ant šios Lietuvos žemės šiai dienai žinau tris, jei mano turima informacija teisinga, kurie apie savo buvusias moteris pasakoja viešumoje, pletkina apie savo buvusius santykius, dalinasi santykių problemomis su apkalbų ištroškusia nevykėlių auditorija, laikau liguistais narcizais. Žinoma, kad ir moterų taip besielgiančių būna. Iš to, ką aš mačiau, tai paprastai būdavo arba skausmo išraiškos, kurios gana greitai sustodavo, arba sąmoningas naudos siekimas – pavyzdžiui, populiarumo labui.
Gal tai kiek seksistiška, bet mano tėtis man buvo tas pavyzdys, kuris pavyzdžiu įkalė mirtinai: normalūs vyrai pletkų nevarinėja. Nenoriu pasakyti, kad normalios moterys – varinėja, bet apie vyrus man prigimtinai ir neatitaisomai įkalta šitaip. Ir jei pabandau savo tėtį, susipykusį su mama, įsivaizduoti nepažįstamoms ciocėms pasakojantį pikantiškas istorijas apie savo žmoną, apie jos silpnybes, o gal – net dalinantis slaptomis nuotraukomis iš „įvykio vietos“, tai, žinokite, man lengviau įsivaizduoti Versalio rūmuose tango šokantį Nausėdą, apsirengusį undinės kostiumu ir pasipuošusį lankeliu su kiškio ausytėmis. Tai nėra normalu.
Jums atrodo, kad pora, kuri rodė savo gyvenimą „tik gražų“ jums melavo? Ne, ji tiesiog naudojosi teise į privatumą. O landūnai, įsivaizduojantys, kad kažkas jiems privalo parodyti „kaip yra“ – tiesiog stokoja socialinių įgūdžių. Galų gale – kai žmonės skiriasi, išlikimas pagarbiu labiausiai nusako paties žmogaus vertybes, gebėjimą valdytis. Tačiau koks kvailys tuštinasi ten, kur valgo? Tie, kas nesiskiria, dar tikisi, kad sugebės išsrėbti privirtą košę. Kol tiki – tol ir tyli. Dukart du.
Be to, kapitonai akivaizdieji, porų santykiai būna visokie. Būna, vieną akimirką bučiuojiesi, kitą – skiriesi, o vakare, žiūrėk, susitaikai. Būna, žiūrėt negali, o paskui – pyktis nuslūgsta ir vėl myli. Būna, bandai taisyti, tiki – pavyks, bet nepavyksta. O būna, kad atsiveria akys ir supranti – ne tavo. Arba supranti, kad tavimi manipuliavo, o tu – nematei, nes gal nenorėjai matyti, gal nenorėjai pripažinti, nenorėjai likti vienišas.
O žinot dar kaip būna? Kartais galvoji, kad atleisi. Ir, atrodo, atleidi. Bet ateina kitas pyktis ir pūlinys sukyla viršun, lyg čia buvęs. Ir bac – pabaiga. Būna, smulkmena tampa paskutiniu lašu. Arba įsimyli kažką kitą. Vieni tokiu atveju nusprendžia gaisrą gesinti, o kiti padaro sprendimą ugnį kurstyti, puoselėti ir neleisti užgesti. Kaip teisinga – nežinau, tik viena aišku – tokie dalykai neplanuojami.
O visiems kad atrodo, kad atrodo. Kas jums atrodo? Ir kodėl atrodo? Apie svetimus asmeninius gyvenimus išvis niekas atrodyti neturėtų. Jei tai daugiau nei skyrybos – aiškinasi instancijos, ne Birutė ir Angelė iš komentarų skilties. Jei paprasta skyrybų byla – viskas dar lengviau, pagalbos nereikia. Bet tik skyrybos – ir visi turi po komentarą, ką jie mano: kas kaltas, kas vertas geresnio ar geresnės, socialiniuose tinkluose ištransliuotų akimirkų analizės.
Visuomenės atrodymai – tai būrimas iš kavos tirščių. O patarimai – be atsakomybės. Vienas aktorius man kažkada sakė besibaisintis, kaip lengvai žmonės švaistosi patarimais: „O jie, ką, atsakys už pasekmes, jei tuo patarimu kažkas pasinaudos?“, – klausė jis. Pavyzdžiui, žmonėms nesvetimas pabauginimas, kad geresnio partnerio jau nesusiras. Baugina ir žinomus, ir nežinomus, ir vargšus, ir turtingus. Tokie žodžiai įkalina emocinį ir net fizinį smurtą kenčiančius žmones likti tokiuose santykiuose – nes kas, jei tikrai? Kas, jei tiek tesi vertas?
Tad nustokite jūs kaip užsuktos radijos blerbti ten, kur kito asmeninis gyvenimas, jūsų neliečiantis net sapne. Mažiau blerbti, daugiau klausytis. O kai taip nėra, kita populiaria fraze tampa laidotuvėse ištartas „bet neatrodė liūdnas“. Visada yra giliau nei paviršius. Kai užsičiaupi, tai geriau girdisi ir matosi.
