Man tai nebuvo minusas. Niekada nemaniau, kad gėda dirbti kitiems matant. Jei jau gėda savo langus valyti, tai ko gero turėtų būti gėda ir savo lovą pasikloti, ką jau kalbėti apie tualeto šveitimą, kurį aš šveičiu kuo puikiausiai, kuo puikiausiai tai daro ir mano draugas. Norėdami sudaryti gerą, negėdingą įspūdį, lyg ir turėtume apsimesti, kad visi mūsų darbai – tai tik sėdėjimas gražiai atrodant, kad juose nieko nepatogaus, nieko, išvedančio iš komforto zonos, nieko, keliančio nuovargį, fizinį ir emocinį. Bet to gėdos jausmo man gyvenimas kažkodėl nedavė – gal kartais tingėdavau, bet gėda man nebuvo niekada.
Nebūdavo gėda ir tabaluoti maišais, pilnais tuščių butelių, iki kampinės parduotuvės. Iš jų ateidavo lengviausi mano litai. Ir dabar ne gėda eiti į taromatą. Mano dešimt centų yra mano, jei kam jų nereikia – praneškite, ateisiu paimti. Pinigus gyvenime leidžiu lengvai ir su malonumu, tačiau visada juos vertinau su dėkingumu. Nė vienas centas, nei mažas, nei didelis, man nėra per prastas, kad žiūrėčiau į jį su panieka. Nešdama butelius į taromatą esu ne vargeta, o sveikos savivertės žmogus, kuris prisideda prie rūšiavimo, švaros ir vertina savo uždirbtus pinigus. Vertina savo darbą ir save.
Kuo daugiau žmogus gėdijasi natūralių gyvenimo procesų, tuo labiau jis savimi nepasitiki. Tie pižonai, kurie to nevalgys, į tokią mašiną nesės, tie, kurie garsiai leidžia apie tai žinoti, vaiposi, demonstratyviai nustumia tai, kas jiems siūloma, neatrodo kietai. Jie atrodo kaip vargetos, kaip užsispaudę, kompleksuoti vargšeliai, nuolat jaučiantys pareigą parodyti savo vertę, kuri tikrai turėtų būti menkoka, jei jau dėl jos taip neramu.
Lietuvai augant mes perėjome begalę brendimo stadijų. Prašmatnesnėmis norinčios būti moterys buvo šokusios ant „aš nevalgau majonezo“ kortos. Ne tai, kad nevalgyti majonezo – blogai, nori valgyti – valgai, nenori valgyti – nevalgai. Bet ko gero ne vienas jūsų atsimins, kad tai buvo tarsi gero tono skeneris. Majonezo nevalgė ponios, o valgė – visokie kaimiečiai. Teisybės dėlei prisipažinsiu, kad gerą majonezą visada labai mėgau – ir nepastebėjau, kad kitaip galvotų gastronomijos tauta – prancūzai. Valgo krevetes, mirkydami į majonezą su česnaku – aioli, ir nenustoja jų pasaulis laikyti gastronomijos tėvyne, gurmanų tėvu ir motina.
Dar ėjome per „aš nežiūriu televizoriaus“ etapą, kuris, pagaliau, buvo iškilmingai užbaigtas suvokimu, jog televizija televizijai nelygu, o pats daiktas savaime nėra nei geras, nei blogas. Panašu, kad užsibaigė ir vaipymasis „aš nevalgau antros dienos maisto“ – kai į maistą buvo pažvelgtą kaip į švaistyti nederamą vertybę. Turtingi ir sėkmingi žmonės ėmė planuoti pirkinius, likučių sunaudojimas tapo naujuoju kietumu, o ne ubago dalia. Gal jau visai netrukus, visai kaip amerikiečiai, masiškai didžiuosimės ir tuo, jog į maisto dėžutes susirenkame likučius restoranuose. Keliaudama Amerikoje ne kartą atsisakiau pasiimti tai, kas liko, nes kurgi tu, žmogau, tas dėžes viešbutyje dėsi. Mačiau iš akių – galvoja, kokia nesąmonė šitaip maistą švaistyti. Ir pritariu jiems. Laukiu šios mados Lietuvoje išskėstomis rankomis.
Visas pasaulis juokiasi iš Putino, sėdinčio prie tokio ilgo stalo, prie kurio net kalbėtis neįmanoma – reikia ausinių, kad svečiai susišnekėtų prie stalo galo sėdinčiu ponu, kai tuo tarpu Zelenskis pats atsineša savo kėdę ir nosis nosin sėda su kolegomis, žurnalistais ir visais kitais žmonėmis. Regis, neužilgo išbrisime ir iš paslaptingo, išaukštinto vadovo-pusdievio stadijos, kuriam įėjus – aplinkiniai nutyla, kuriam prašnekus – niekas nedrįsta paprieštarauti. Tam, žinoma, reikalinga visapusė branda – vadovai, tvirtai spaudžiantys į kumštį, ko gero vis dar reikalingi tai masei žmonių, kuri savyje neturi jokios vidinės kultūros, kuri atėjusi į darbą nepriversta nedirbs. Bet apskritai kalbant, sąmoninga pasaulio dalis paleistos gerklės ir keliamos baimės nebelaiko gero vadovo savybėmis. Toks vadovas nebėra nei kietas, nei gerbiamas – jis paprasčiausias lūzeris. Visuomenė pradeda suvokti, kad žmogus, norintis kelti kitiems baimę, turi savivertės problemų. Kas gali norėti atrodyti baisus? Tai – tik būdas apsiginti, kai tai reikalinga, kai tave puola, o ne gero gyvenimo atspindys. Naujasis šaunumas yra pasiūlyti savo valytojai kavos ar arbatpinigių, o ne apeiti lyg nematomą.
Pamenu, mano draugės darbdavė labai gėdydavosi, jei greitumo ir patogumo sumetimais reikdavo kažkur nuvykti jos darbuotojos, mano draugės, automobiliu. Senu golfuku. Bet kaip daiktas, metalo gabalas ant keturių ratų, gali nusakyti tavo vertę? Remiantis tuo pačiu principu, nauja ir prabangi mašina tave turėtų padaryti šventuoju. Bet kažkodėl nepadaro – būna, privažiuoja žmogus naujausiu maseračiu, bet savo elgesiu taip ir lieka kaip višta kapstytis purvyne. Automobilį stato į neįgaliųjų vietą, rėkauja, stūgauja. Man patinka posakis „vafliu gimęs tortu netapsi“ – ir tikrai, pasodink vaflį į prabangų automobilį, ką gausi? Vaflį prabangiame automobilyje, nieko daugiau.
Vakar taip skaniai vakarieniavau grikiais. Įsimečiau gabalą sviesto ir užgėriau pienu. Mano vaikystėje juos būtent taip ir valgydavo: su pienu. Vakarienės kaina – ko gero koks euras, ne daugiau. Anądien iš komentatorių išgirdau, kad jie ne gyvuliai, kad kruopas valgytų, ne elgetos. O aš valgiau ir gyvenimas atrodė pavykęs. Buvo skanu. Rytoj gal valgysiu austres, o užgersiu šampanu – bet prie grikių dar tikrai su malonumu sugrįšiu.
Ir kas paneigs, kad milijonierius – tai sielos būsena, o ubagas – tai dvasinė menkystė?
