O šiandien jokia linksma tema liežuvis nesivarto. Šią minutę Ukraina gina visos Europos saugumą ir ko gero pirmąkart Europos arba gretimose teritorijose matome karą, kurį galime net ir be žurnalistų pagalbos stebėti praktiškai realiuoju laiku. Nors Rusija prieš Ukrainą naudoja klasikinius karinius metodus ir mūsiškiai karo specialistai juos puikiai nuspėja bei geba paaiškinti, tikriausiai pirmąkart istorijoje netolimose teritorijose turime realų fizinį karą, ne tik neramumus, kur tikėti propaganda gali tik visiškas kvailys arba sąmoningas vatinukas. Iš Ukrainos gyvai transliuoja, nuotraukas iš Ukrainos gatvių siunčia ir rodo paprasti civiliai žmonės, ne tik televizijos, žinių portalai, radijas, nepriklausomų šaltinių čia ir dabar galima rasti į valias. Pasimetimas, nesupratimas, buvimas apgautu nebegali būti pasiteisinimu. Tai – tik pasirinkimas be jokių išimčių, niekas negyvena po akmeniu. Niekas negali apsimesti, kad nežinojo: nei piliečiai, nei valstybės. Tuo šis karas yra išskirtinis.
Dar ne taip seniai, didinant gynybos išlaidas, dalis visuomenės priešinosi, sakydami, kad geriau meną remti, didinti išlaidas švietimui, tam, anam, trečiam – o ne karui ruoštis. Kažkodėl, net gyvendami agresorių pašonėje, ir kone kasdien klausydami pastarųjų šnabždesių, jie buvo tvirtai įsitikinę, jog karo nebus, nors gynybos ir karo specialistai bent jau dešimtmetį ragino šalies saugumo nepriimti kaip savaime suprantamo. Karinės technikos pirkimas dalies žmonių buvo sutinkamas tarsi žaisliukų pirkaliojimas ir palydimas ironizuojančiais „rusai puola“. Nesmagu prisipažinti, bet šitą diskusiją pati prieš keletą metų turėjau prie Kalėdų stalo, kai pora giminaičių, užkietėjusių pacifistų, kurie visas problemas nori išspręsti meditacija ir malda, nusprendė išreikšti nuomonę, kad visi pinigai, skiriami gynybos didinimui, turėtų būti perorganizuoti ir nukreipti į labiau teigiamus dalykus. Na, žinote, kai kurie žmonės mano, kad galėtume tiesiog visi nesipykti – ir tada viskas būtų gerai.
Šiandien net didžiausiam cinikui turėtų būti aišku, kad gynybos didinimas nebuvo užgaida – tik labai logiškas žingsnis, kurį turėtų žengti kiekviena tautiškai stabili ir suverenitetą branginanti valstybė. Šiandien ir Krašto apsaugos ministerijos siūlymas įvesti privalomąją karinę tarnybą ir moterims gal daug kam nebeatrodo toks iš piršto laužtas.
Kaip jau žinote, aš apskritai nepalaikau privalomosios karinės tarnybos idėjos. Netikiu į prievolę – tikiu į karinės tarnybos prestižą, kurio pritraukti žmonės patys renkasi tarnauti ir ginti šalį. Manau, kad tik taip galima sutraukti specialistus – nesvarbu, aukštesnio ar žemesnio lygio, nes prievolė, mano manymu, sutraukia pernelyg didelį kiekį iš esmės niekam netinkamų žmonių, kurie veikiau įsišaus sau į koją nei pataikys į reikalingą taikinį. Ir nors viešai aukštesnio rango karininkai to niekada nepripažins – tiesiog negalėtų – į dalį šauktinių net ir pačioje kariuomenėje žiūrima būtent taip: tarsi privalomoji tarnyba jiems būtų išsigelbėjimas ir paskutinis šansas kažkur įsikabinti, nes jei ne – tai šunkeliu ir vaikščios iki gyvenimo pabaigos. Kad tai – ne pramanai, galima pamatyti ir kartas nuo karto kur nors socialiniuose tinkluose apsidirbančių šauktinių gaudyme, kai šie iš nesusigaudymo ką nors antivalstybinio prikarksi ar kam nors privačiomis žinutėmis grasinti pradeda. Šaukiant visus nuo krašto tiesiog per didelė tikimybė prišaukti žmonių, kurie visai neturi realaus prioriteto ginti šalį. Na, o į kairę ir dešinę šaudyti kur papuola, tai išmokyti galima ir beždžionę.
Žinoma, karo akivaizdoje visai ne laikas keisti visą šalies gynybinę sistemą. Tai kainuoja didelius pinigus, kainuoja ir laiką. Žmonės kartais keistai įsivaizduoja, jog tokius procesus galima įgyvendinti per savaitę ar mėnesį. Iš tikrųjų su visu įtvirtinimu ir realiu veikimu jie užima bent keletą metų. Taigi, akivaizdu, šiuo metu šalis sau didesnių pokyčių leisti negali – būtų mažų mažiausiai kvaila užsiimti dideliais pokyčiais, paliekant skyles šalies gynyboje, kai visai šalia vyksta karas, kuris liečia ir mus.
Visada sakiau, kad jei negalime puoselėti prestižu grįstos savanoriškos tarnybos, t.y. atsisakyti prievolės, tada nėra reikalo šaukti tik vyrus. Moterys turi dvi rankas, dvi kojas, vieną galvą, pakankamai smegenų ir nors peršamas įspūdis, jog moteris tiesiog prigimtinai silpnesnė už vyrą, tam turiu du argumentus. Vienas – labiau mėgėjiškas: būdama 176 centimetrų ūgio ne taip retai esu aukštesnė ir netgi stambesnė už dalį sutinkamų vyrų. Yra visa kritinė masė vyriškos lyties žmonių, kuri už mane žemesnė visais 10, 15 centimetrų. Natūralu – mažesnio ūgio žmonės dažnai būna smulkesni. Žinoma, nedidelio ūgio fiziniu parengimu užsiimantis vyras tikrai gali būti stipresnis už gerokai aukštesnę ir stambesnę moterį. Na, o jei moteris irgi tokiu parengimu užsiima? O jeigu ji juo užsiima daugiau ir stipriau? Mano patirtyje moteris gali būti stipresnė už vyrą, taip pat jie gali būti lygūs, o gali ir vyrai būti stipresni. Tačiau jėgų skirtumas nėra kritinis ir esminis. Nėra taip, kad sportuojantis vyras pakeltų dramblį, o tokiomis pačiomis apimtimis sportuojanti moteris išstumtų tik pūkuotą kačiuką.
Prieš porą metų socialdemokratas Paluckas mintį į privalomąją karinę tarnybą įtraukti ir moterų šaukimą užprieštaravo sakydamas, kad šaliai reikia profesionalios kariuomenės, prieš tai, kaip jam atrodo, pasigerinęs, jog palaiko moterų ir vyrų lygybę buityje arba darbiniame užmokestyje – suprask, moterys, susirinkit savo lėlytes iš profesionalių vyrų karo lauko ir čiuožkit – tačiau štai čia turiu ne tik asmenine patirtimi pagrįstą argumentą. Lietuva, kaip žinia, tikrai nebūtų pirmoji, pakvietusi moteris į tarnybą. Be įspūdingai su savo šalies gynyba besitvarkančio ir praktiškai nuolatinėje karo zonoje gyvenančio Izraelio, kur abi lytys privalomai šaukiamos, tiesa, kiek skirtingais reikalavimais bei taisyklėmis, yra ir daug daugiau pavyzdžių. Norvegija ir Švedija ne tik šaukia abi lytis, tačiau ir lygiomis sąlygomis. Jei Izraelyje moterys tarnauja kiek trumpesnį laiką, tai pastarosiose šalyse neva silpnoji lytis prievolę atlieka visiškai vienodai su lyties stipruoliais. Be to, įvairiose pasaulio vietose šimtai tūkstančių moterų savanorišku pagrindu profesionaliai tarnauja savo šalių kariuomenėse. Neteko girdėti apie sukeltą žalą ar kad vyrams tektų vilkti jų atsakomybes, kurias šios atseit nori žaisti, bet iš tiesų nesugeba susitvarkyti. Tai tik savo trapų vyriškumą saugančių ir realių atsakomybių išvengti norinčių moterų pritempinėjimai.
Lyčių lygybė privalomoje pradinėje karinėje tarnyboje duotų daug. Be to, kad turėtume didesnę kritinę masę karinius pradmenis išmanančių žmonių, tai ilgainiui galėtume ir turėti aiškesnę nuomonę – ar šaliai iš tiesų reikia privalomosios karinės tarnybos. Kalbu apie ramesnius laikus, kurie, reikia tikėti, išauš. Šiandien ją palaiko labai daug žmonių, kurie niekada nebus pašaukti – jie tik sėdi ant sofos, krapšto nosį ir tuo pačiu pirštu vėliau mojuoja, rodydami, ką ir kam daryti. Merginos aiškina, kad kariuomenė išmokys vyrus savarankiškumo – įdomu, ar tuo pačiu smuiku tą pačią melodiją griežtų ir tada, kai to savarankiškumo reiktų išmokti pačioms.
