Mėgstu, bet labai gerai suvokiu, kad dabartinė valdžia, kaip ir dauguma praeities valdžių, yra ilgamečiai valstybės išlaikytiniai. Valstybės tarnautojai. Tai nėra blogai, kažkas turi dirbti ir valstybinėse institucijose, tačiau ilgus, o gal visus savo gyvenimo metus pradirbę jose, žmonės paprastai praranda suvokimą apie verslą. Ne teorinį suvokimą, o praktinį ir realų.
Tarp verslo ir valstybinių institucijų yra vienas esminis skirtumas: verslas didžiąja dalimi išlaiko valstybę. Ir čia pabrėšiu, kad išlaiko ne (tik) Šimonytę ar Verygą, bet ir mūsų visų gerovę, nes tikrai nereikia varyti į vienus vartus. Bendruoju valstybės gėriu naudojamės visi, kai kurie iš valstybės biudžeto gauna atlyginimus, bet gatvės, ligoninės, mokyklos, pašalpos, sėkmingi (ir nesėkmingi) politiniai sprendimai ir daug daugiau, priklauso mums visiems.
Tačiau apmaudu, kai valstybės tarnautojai lyg ir užsimiršta verslą gerbti, saugoti ir jam padėti ar bent jau netrukdyti. Nes jiems ten – patogu, atlyginimas, didelis jis ar mažas, nediskutuosime, kišenėje atsiranda nepriklausomai nuo darbo rezultatų. Na, o verslininkai pinigus skaičiuoja kiek kitaip. Verslo banko sąskaitoje yra tiek, kiek darbo padarei sėkmingai, ir kaip pavyko susitvarkyti su supuolusiomis aplinkybėmis. Jei elektros kaina pakyla 10-40 kartų, tai, pavyzdžiui, Seimo narys atlyginimo gaus tiek pat. O štai verslininkas – gali ir nebeturėti, iš ko tų atlyginimų mokėti, jau nekalbant apie piniginę naudą sau pačiam. Jei kovidas ir karantinas – Seimo narys atlyginimo gaus tiek pat. O verslininkas? Kokie pinigai atsiras jo banko sąskaitoje, jei jis negalėjo dirbti, arba dirbo su trukdžiais? Tai vaikų darželio matematika, nereikia daug išmanyti, kad tai suprastum.
Galima sakyti, kad verslai patys kalti, jog nesugeba išsilaikyti atšiauresnėmis sąlygomis, ir tada lai užsidaro. Bet čia ir yra tas kabliukas: gerbiame mes verslą, kuris kuria darbo vietas ir kuris kartu su verslų visuma išlaiko valstybę, ar ne? Norime Lietuvos sėkmingos, burzgiančiu varikliu ar kosėjančios skrepliais? Matote, verslas ne tik moka solidžius mokesčius – kiekvienas verslas, kuris per karantiną sugebėjo išlaikyti darbo vietas, atlyginimus darbuotojams, reiškė nuimtą naštą nuo valstybės pečių. Nes dalis tų, kurie neteko darbo, ėmė nedarbo išmokas, taigi, valstybės pinigus. Ar valstybė ir jos žmonės geba gerbti verslą, kuris gal nėra idealiai stiprus ir nepalaužiamas, bet tuo pačiu yra didžiausioji jų atrama?
Įpainiojau ne tik valstybės valdžią, bet ir visus žmones, nes ant verslo užvažiuoti lengva. Apie tai, kaip verslai tarpsta, o darbuotojų atlyginimai per maži, būtų galima statyti filmus – medžiagos nepritrūktų. Gal truputį daugiau realybės jausmo ir pagarbos atsirastų, jei darbuotojai mokesčius už save mokėtųsi patys. Pavyzdžiui, gautų žmogus į sąskaitą 3400 eurų ir tuoj pat 1400 turėtų pervesti VMI bei Sodrai. Jam liktų 2000 eurų. Arba gautų kiek daugiau nei 1200 ir tuojau pat keturis šimtus su viršumi turėtų paskirstyti minėtoms institucijoms. Gal tada verslininkas nebebūtų toks blogas, o žmonės atidžiau žiūrėtų, kokią valdžią renka, ir kur nuteka jų pinigai?
Štai, kad ir dabar – restoranų bei viešbučių sektoriui darosi labai liūdna. Elektros kainos absoliučiai iškreipė situaciją, šiems dar nespėjus atsitiesti po pandeminių ribojimų. Dauguma restoranų ir viešbučių vis dar sėdi su dešimtimis ar šimtais tūkstančių skolomis, kurias tikėjosi per kelis metus atiduoti dirbdami kaip arkliai. Kaip jie tai padarys, kai sektorius vos gyvas, o kainos pakilo dar neregėtai?
Lietuviai neturi vaikščiojimo į restoranus kultūros ir man nuo šito neapsakomai liūdna. Mes mažai vaikštome į teatrą, mūsų teatrai – skurdžiai, mažai skaitome knygų – mūsų leidyklos neturi iškilių marketingo specialistų, pasaulinės kokybės redaktorių, išmanių sprendimų, nes tai niekada neatsipirktų. Ir, žinoma, mes apgailėtinai menkai vaikštome į restoranus, na, o gastronomija yra menas. Maistas yra menas, šefai lėkštėse kuria išmonę, pasirodymą, jie apjungia žinias, ištisą kultūrą, per amžius puoselėtą skirtinguose pasaulio kampuose. Jei atsigręžtume į sėkmingai veikiančias ekonomikas, kaip Prancūzija ar Italija, tai jos stiprios tiek teatro mene, tiek leidyboje, tiek ir gastronomijoje. Ir visos šios meno bei verslo šakos pas juos yra gerbiamos bei puoselėjamos. Ir aš manau, kad tai tarpusavyje turi daug daugiau bendro nei mes norime pripažinti.
Ar ilgainiui mes norime būti Baltarusija, kuri negarsėja puoselėjanti nei vienos šių sričių, ar norime panašėti į laisvas, šimtmečius savo didybę puoselėjančias šalis? Jei antras variantas, klausimas, kodėl Lietuvos gastronomiją nustumiame į paskutinę vietą ir nelaikome restoranų rimtais verslais? Kodėl nelaiko kaimietis Boleslovas, daugiausiai laiko praleidžiantis apsikabinęs nelegalaus šnapso butelį, aš dar suprantu. Jam atrodo, kad boba namuose daug pigiau kotletą iškepa ir atlyginimų šefui, padavėjams, plovėjams, elektros, dujų, vandens kainų, produktų kainų, stalų, kėdžių, lėkščių, įrankių dėvėjimosi kainų, sumos, atiduodamos mokesčiams, jis neskaičiuoja. Bet kodėl nelaiko mūsų, atrodo, išsilavinusi valdžia?
Kodėl Lietuvos valdžia restoranų nelaiko tikru verslu, o tik kažkokia verslo parodija, pramoga, aš suprasti negaliu. Bet verslas, kuris su savimi neša ir kultūros, žinių misiją, man atrodo ne tik garbingas, bet ir dvasingas. Ir esu įsitikinusi, kad tą minutę, kai Lietuvos valdžia ir žmonės nusigręš nuo mūsų gastronomijos, Lietuva pavojingai priartės prie tų kolūkiečių kaimynų, į kuriuos vien žiūrėti bjauru. O tada kas? Tada Lietuvoje klestės visokie čarliai ir čiliai, bernelių ir bobelių užeigos, talučiai ir prastų saldžių putokšlių verslai. Ar gero skonio mes nelaikome vertybe? Nes geras skonis maistui paprastai koreliuoja su geru skoniu menui, geru skoniu mokslui ir geru skoniu valdžiai.
Kreipiuosi į Lietuvos valdžią ir žmonės: nebūkite kolūkiečiai. Turime šalį, kuri jau seniai yra Vakarai, tai gal ir patiems metams elgtis ne kaip ką tik ištrūkus iš pilkos ir molinos Sovietų sąjungos?
