Pasižiūrėkite putino rūmų interjerą ir išmoksite apie vidutinio pasiturinčio ruso grožio suvokimą. Vieni mano bičiuliai rusai, pabėgę nuo režimo ir jau kurį laiką gyvenantys Lietuvoje, iki šiol stebisi, kaip atrodo mūsų kraštų milijonieriai. Jiems sunku patikėti, kad tie paprasti žmonės yra turtuoliai. Mes jiems esame tai, kas mums kažkada buvo Amerika, ir net ne viena prasme.
Arba štai moterų grožis pasaulyje taip pat suvokiamas skirtingai. Vidutinė rusė stengiasi atrodyti visai kitaip nei vidutinė švedė, austrė, italė ar islandė. Net ir pas mus, Lietuvoje, rusiškus grožio standartus laikančių moterų pasaulėžiūra dažniau nulydima su gailesčiu ir šypsena, nors patys gyvename šitos kultūros pašonėje. Vis dėlto, lietuvės turi visai kitokį stiliaus suvokimą, mano asmenine nuomone, daug geresnį. Todėl šypsenomis ir nulydime tas žvėriškas pastangas, per sniegą, šaltį ar balas su pavojingais aukštakulniais besistumiant su visais tais priaugintais plaukais, blakstienomis, sudėtinga technika raštuotais geliniais nagais, pripūstomis ryškiomis lūpomis ir pilnu ryškiu makiažu, trumpa suknele ar odinėmis kelnėmis bei kailiniais, po savęs paliekant sunkių, brangių kvepalų (arba jų padirbinio) šleifą. Taip ir norisi jai sakyti: nurimk. Viskas gerai. Tu vertinga ir be viso to. Bet jų kultūra įdiegusi kitaip, ten vyksta aršios kačių kovos dėl vyrų ir kačių tarpusavio konkurencija. Ir dauguma jų nenurimsta iki paskutinio atodūsio.
Todėl ir manau, kad mūsiški grožio standartai daug geresni. Jie paprasčiausiai sveikesni – ir eina vis sveikyn. Ir kuo mažiau grožio bei stiliaus standartai varžo, kuo daugiau laisvės, pasitikėjimo savimi jie suteikia, kuo labiau skatina susikoncentruoti į prasmę, esmę, į emocijas, jausmus, savijautą, o ne į plastmasinę išorę, ar tai būtų žmogus, ar miesto eglutė, tuo geriau.
O dabar pažvelkite į mūsų sostinės eglę. Taip taip, galima tiesiog sukalbėti maldelę apie tai, kad visur čia negatyvas, reikia daugiau džiaugtis, o ne rietis, ir persižegnoti, kad visi būtų draugiški. Man šitas būdas priversti mėgautis vidutinybėmis ir vidutiniškais sprendimais, nėra priimtinas. Jis augina vidutinybes. O nevidutiniški, įsimintini sprendimai, žinoma, reikalauja nekonvencinių, nepatogių, išsišokančių žmonių ir jų elgesių, su visais pliusais ir minusais, nes atskirai šie dalykai neatvažiuoja, bet aš tas žaidimo taisykles priimu. Man koktu nuo dabartinio komjaunuoliško noro visus padaryti vidutiniškai lygiais, neišsiskiriančiais, neišsišokančiais, netrukdančiais ir teisingais.
Mūsų eglė atrodo kaip rusiška matrioška ir, tiesą pasakius, jau daugelį metų ji labiau taiko į rusišką prabangą, šalia jos atsistojus taip ir norisi užtraukti Steklovata „Novi God“ ir driokstelti pigaus, saldaus putokšlio kamštį į liustrą. Prie šito, žinoma, puikiai derėtų ir atsilikusio pasaulio pramoga – fejerverkai. Ir visa ši kalėdinė nuotaika mums kainavo, 393 tūkstančius eurų.
Jei ne karas, infliacija ir absoliučiai sveiką protą praradusios elektros bei dujų kainos, jei ne užsidarinėjantys arba drebančiomis rankomis galą su galu bandantys sudurti mažieji verslininkai, jei ne iki paskutinio šaltai gyvenusios jaunos šeimos ir senukai, gal ir galėtume numoti ranka. Mieste yra kitų puikių papuošimų, nuostabiai pasipuošę ir „Stikliai“, ir „Pacai“, ir „Kempinski“, visada galima kalėdinę dvasią pajusti ten, o miesto eglę ignoruoti, ką ir dariau daug pastarųjų metų. Bet šiemet būtent kontekstas mums neturėtų leisti būti abejingiems. Meras galvoja, kad nebepretenduojant ateinančiuose rinkimuose jis yra saugus. Taip neturėtų būti – jis turėtų jaustis atsakingas už savo sprendimus.
O imti pavyzdį buvo iš kur. Pavyzdžiui, Niujorko Rokfelerio aikštę kasmet puošia gyva eglė. Vėliau jos mediena yra paaukojama kažkam naudingam, pavyzdžiui, benamių namų statybai. Trafalgaro skvero gyvą eglutę Anglijoje kasmet šaliai dovanoja norvegai. Vėliau medis susmulkinamas ir kompostuojamas. Daug pačių turtingiausių pasaulio vietų, į kurias plūsta begalės turistų, turi paprastas, gyvas eglutes, puoštas paprasčiausiais burbulais ir lemputėmis. Žmonių ten atvyksta daugiau nei pas mus, o Kalėdų dvasia jaučiasi ne prasčiau. Miesto valdžia tikina, kad tokio brangumo eglė mums reikalinga dėl turizmo, o aš jiems atsakau: jei gerokai daugiau turistų atvyksta prie daug paprastesnių eglučių, vadinasi, jie vyksta todėl, kad yra kažkokia daug stipresnė ir pamatinė priežastis į tą vietą atvykti. Esate trumparegiai, jei gebate pinigus sukišti į vieną geležių krūvą, užuot darę ilgalaikius, sudėtingesnius sprendimus, kurie turistus pritrauktų net prie eglės šakos su trimis bumbulais.
Be to, Lietuvos provincija jau seniai pralenkė sostinę savo modernesniais, aplinkai ir biudžetui draugiškesniais bei skoningesniais sprendimais. Štai, mano gimtosios Kelmės žmonės padovanojo Kelmės miestui medį. Po švenčių eglutė šeimininkams sugrįš medienos pavidalu. Joniškis eilę metų puošia gyvą, maždaug keturiasdešimtmetę eglę. Kretingos eglutė – taip pat kukli, skoninga ir gyva, Ramygala puošia dvi – viena iš jų mažytė, dar auganti, ir žmonės šneka, kad kai šioji užaugs, bus puošiama tik ji. Rokiškis, Alytus – pažiūrėkite, kokios šiltos, gražios jų eglės. Klaipėda vienintelė iš didžiųjų miestų nedaro to kasmetinio metalo laužo cirko.
Aš nesu prieš pinigų leidimą šventėms, kai tinkamas metas. Bet visų pirma, dabar metas absoliučiai netinkamas. Visų antra, pinigus leisti reikėtų su skoniu. Lietuvoje mes turime bent jau vieną (o gal ir daugiau?) specialistą, kuris iki šiol nuostabiausiai išpuošia Vilniaus miestą pagal privačius užsakymus. Ne veltui prie „Stiklių“ ir jų „Ponių laimės“ fotografuotis ateina minios. Visų antra, svarbu, kaip mes norime atrodyti. Ar norime atrodyti kaip tie namai su baldakimais ir damos su priaugintomis blakstienomis ir kvepalų šleifu?
Aš manau, kad mūsų, lietuvių, skonis daug geresnis. Ir todėl tikiuosi, kad kitąmet naujasis meras susipras ir miestui padovanos dovaną: skoningą, jaukią ir savą eglutę, o ne tortą. Keliaaukščiai tortai juk irgi atitinkamo skonio diagnozė.
