aA
„Beržinės košės gavom, bet normalūs užaugom“, tikina tie patys žmonės, kurių mėgstamas posakis – apie dantis ir duoną. Išvertus į realybės kalbą, jis reiškia „esu niekam nepasiruošęs, bet gal kažkaip“.
Fausta Marija Leščiauskaitė
© DELFI / Andrius Ufartas

„Kažkaip“ ir gaunasi. Ir tuos žmones „kažkaip“ gal ir tenkina. Dar jie sutartinai įsitikinę, kad mokytis jiems nebereikia: „Tik jau nemokykite, kaip mums vaikus auginti“, sako. „Augom ir užaugom“, kaip maldą kalba, menkindami žmonių, kurie nori būti geresni, pastangas. Tikrai – dabar tiek daug tėvų stengiasi auginti vaikus – stengiasi daryti kuo mažiau klaidų. Jie juos menkina, nes patys yra tinginiai: jie nenori keistis, mokytis, pripažinti klydę, pripažinti apskritai galintys būti neteisūs. Jiems toks variantas tiesiog neegzistuoja, jo nėra. Jie teisūs.

Posakis „jei muša – tai myli“ ilgus metus kvailai bandė pateisinti smurtą. Mušimas buvo užglaistomas rūpesčiu. Neva – tėvai ar vyras primušė, bet jie, žinok, gero linkėdami. Žinai – nesusivaldė, tačiau jis gero nori. Bet ar tikrai?

Mušimas, kaip ir rėkimas, tėra beviltybės išraiška. Pykčio iškrova. Nesivaldymas. Na, dar kartais – įprotis: mane mušė, aš irgi mušiu, ant manęs rėkė, aš irgi taip pripratęs. Bet dar neteko matyti, kad kas nors imtųsi diržo prieš tai nusiraminęs, gerai apgalvojęs, pasvarstęs. Kažką pridarei? Ateik čia ir dabar gausi. Primuša iš įsiūčio. Anądien mačiau šeimininką, kumščiu daužantį šuniui per šonkaulius – nes neklausė. Pakritęs ant smėlio daužė, kiek jėgos leido. Manote, jis norėjo šunį išauklėti? Ne. Jis pyko, kad jo neklausė. Liejo įniršį, agresiją. Bet kuris profesionalus treneris jums paaiškins, kad šunys dresuojami visai ne taip – kaip santykiai su žmona neišsisprendžia jai įstačius fanarą, kaip vaikas neišmoksta priimti sprendimų nuo randuotų kojų. Tas šuo neturi šansų užaugti socialus ir draugiškas – tiesiog neturi. Jis juk užaugintas ant agresijos – todėl ir gavo lupti – nes puolė kitą šunį ir neklausė šeimininko. Ir toliau puls, ir toliau išsilies ant kito, silpnesnio. Išlies viską, ką sukaupęs. Pagaidins, kaip jį pagaidino.

Baimės mokykla. Toks bendravimo būdas buvo populiarus tarp visų diktatorių. Jis ir dabar populiarus tarp neturtingiausių tautų. Pažiūrėkite, kaip indai savo šalyje bendrauja vienas su kitu. Aukštesnioji kasta spjaudo po kojomis žemesnio rango darbuotojams ir rėkia ant jų. Restorano lankytojai tikisi, kad padavėjas lakstys išsigandęs. Bijo – gerai, vadinasi, esi šeimininkas. Šeimininko, diktatoriaus elgesys – jie nenori užauginti nieko doro, teisingo. Jiems tereikia, kad jų bijotų, o kai bijos, nusilenks. Ten nėra dialogo. Pasakyta – ir gerbk. Kodėl? Neklausinėk.

Ir pas mus šita šeimininko kultūra atėjo iš pačių nykiausių laikų šalies istorijoje. Neturtingiausių laikų. Iš Sovietų Sąjungos. Pardavėjai aprėkti vaiką juk buvo normalu. Kodėl? Todėl, kad gali. Ji – vyresnė moteris, gyvenimo, sakoma, mačiusi. Jis – tik vaikas. Praktiškai niekas. Prieš diedą galios nepademonstruosi, nes iškart gausi į akį – tai bent prieš vaiką. Nelaiminga moteris – jos gyvenimas buvo nykus, kaip tuometiniai pastatai, kaip tuometinės prekių lentynos. Kartais pati gaudavo profilaktiškai, valstybinėse įstaigose su ja bendravo kaip su tuščia vieta, nebent įsiteikdavo gudrumu. Ant jos išsiliejo, dabar išsilies ji.

Rėkimas ir mušimas yra sužalotų sielų atspindys. Ir nieko doro jis neužaugino. Tie, kas sako, kad gavo, bet normalūs užaugo, meluoja – jiems tereiktų pažiūrėti į veidrodį, bet jie nepažįsta savęs, savo vidaus, savo emocijų ir nežada susipažinti – juos tai gąsdina. Tai ištisa karta randuotų žmonių. Žmonių, kurie žudėsi, kurie gyveno nelaimingi, nes bijojo, ką žmonės pasakys. Žmonės, kurie negali vienas kitam nusišypsoti gatvėje, nes net ir pasisveikinti ne visada išeina. Žmonės, kurie pavydi kaimynui gražesnio namo. Kurie niekada savo vaikui nepasakė, kad jį myli. Žmonės, kuriems gėda pasakyti apie tai, kad jų psichologinė sveikata yra prasta. Žmonės, kuriems gėda aplankyti psichiatrą ir psichologą. Žmonės, kuriems nerimta apsilankyti pas bet kokį gydytoją. Žmonės, kurie nuodija kates ir šunis. Žmonės, kurie tik prie svečio, o ne prie savo, atidarys skaniausio gėrimo butelį. Žmonės, kuriems sunku pasakyti komplimentą – lygiai, kaip už jį padėkoti. Žmonės, kurie neiškvies suklupusiam pagalbos, o jį apeis.

Ne – jie nebūtinai pikti. Tai tiesiog tokie išgąsdinti žvėrys. Tie randai atsiveria įvairiausiomis spalvomis: įniršiu, baime, nemokėjimu pažinti save ir pabūti su savimi, pasyvia agresija, sąmokslo teorijų kūrimu, nemeile sau.

Kvailiausia už viską neigti, kad fizinis ir psichologinis smurtas jumyse nepaliko jokio rando. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Kiekvienas įvykis gyvenime jus keitė, modeliavo, lipdė. Iš agresijos meilė nekyla, iš primušimo ir žodinio apdaužymo niekada neužaugo laisvė, drąsa, pasitikėjimas, atvirumas. Jei atsivertumėte istorijos vadovėlį, net ir ten tai rašoma, tik kitais žodžiais.

Mušimas ir rėkimas nėra auklėjimas. Tai jūsų būdas išsilieti. Tai jūsų nevilties atspindys. Įniršio atspindys. Tik tiek. Eiti keliais už klaidas nebūtina – kartais užtenka pripažinti klydus. Ir atsiprašyti.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(139 žmonės įvertino)
4.0216

Rita Lebedeva. Ko nepasako dagtarai (61)

Šiais laikais informacija apie sveikatą medisiną protingiems žmonėms lengvai pasiekiama. Čia...

Ieva Koncevičiūtė. Ką suvoki, kai tau 27-eri (54)

Šian prabudau jau 27-erių. Tikimybė, kad šiemet mistiškai mirsiu, o iš tiesų gersiu Margaritas...

Ingridos Martinkėnaitės idėjos patiekalams su varške (10)

Neseniai į savo mitybą sugrąžinau šiek tiek pieno produktų. Gal begalinis ilgesys, o gal...

Kodėl nedrįstame gyventi taip, kaip norime (15)

Vienos moters papasakota istorija atgaivino dar ne visai senus prisiminimus apie tai, kaip buvo...

Kaip siekiant tikslo netapti savo paties didžiausia kliūtimi (1)

Kaip dažnai pasitaiko, kad kišate sau pagalius į ratus? XIX a. Vakarų šalyse vykstant pramonės...

Top naujienos

Unikalią progą temdo fiasko nuojautos: pasirengimas – karikatūra, apsijuoksime prieš pasaulį (67)

„Atrodo, tarsi ruoštumėmės ne pasaulio čempionatui, o gamyklos sporto šventei“, –...

Plaučių vėžys – pagrindinė mirties nuo vėžio priežastis Lietuvoje: tiek daug sergama ne tik dėl rūkymo (64)

Ankstyvųjų mirtinos ligos – plaučių vėžio – simptomų nėra, sako Nacionalinio vėžio...

Įsilaužus į naujienų portalus paskelbtos melagingos žinios apie karines pratybas Lietuvoje (128)

Įsilaužus į naujienų portalus, trečiadienį juose paskelbtos melagingos žinios apie Lietuvoje...

„Barcelona“ dramatiškai palaužė „Real“ ir išsaugojo viltis finale (1)

Ispanijos ACB lygos finalo trečiosiose finalo rungtynėse „Barcelona“ namuose 78:77 (19:18,...

Rusijos gyventojai įvardijo didžiausius priešus: penketuke – ir Lietuva (644)

Kasmet populiariausia Rusijoje nepriklausomų rinkos ir sociologinių tyrimų agentūra Jurijaus...

Koalicinę sutartį ketinama pasirašyti kitą antradienį: keisis bent du ministrai papildyta 19:27 val.  (110)

Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų darbo partija, Tvarka ir...

Lietuvą jau netrukus siaubs galingos liūtys – lietų lydės perkūnija, žaibai ir gūsingas vėjas (3)

Vakar Lietuvos orus lėmęs anticiklonas jau pasitraukė į rytus, o šiandien prie mūsų šalies...

Europa spėlioja, kas atsitiko Merkel: gydytojai pateikė savo versijas (127)

Vokietijos kanclerė Angela Merkel paneigė nuogąstavimus dėl jos sveikatos, atsiradusius po to,...

Užkalnis. Man neskauda dėl prezidentės pensijos (157)

Kažkaip čia visiems panižo piktintis viskuo, kas susiję su baigiančia kadenciją prezidente.

Maksimali įtampa: „Fenerbahče“ išplėšė 7-ąsias finalo rungtynes (1)

Turkijos čempionato finalo šeštosiose finalo serijos rungtynėse Stambulo „Fenerbahče“...