„Tikrai“, pagalvojau. Ar malonėtumėte nukelti koją nuo gazo pedalo, jei žinotumėte, jog už akimirkos iš už kampo išlįs jūsų sūnus ar dukra? Ar nors tada pristabdytumėt? Ar galėtumėte baigti rašyti žinutę sustojęs?
Lengva skųstis politikais. Ir tas puskvaišis, ir anas – vienas į kameras rauda, kad moteris galvą apsuko, kitas – kėsinasi iš vaiko atimti saldainį, trečias – ragina tautą minutėlei mesti bambalius į šoną ir sukilti: litą grąžinti reikia. Tai ir bėdavojamės be perstojo.
Visada smagu pasiskųsti kainomis – istorijos apie mašiną, prikrautą iki stogo, už šimtą zlotų, netyla. Netyla ir idėjos, vertos fejerverkų – atimkim iš tų, turtuolių, padalinkim vargšams. Savo akimis skaičiau kažkur čia, komentaruose. Žinoma, niekas negalvoja, kad iš jo atims – o juk ir jis galimai už kažką turtingesnis. Visi džiaugiasi tik tuo, kad atims iš kito, ir įsivaizduoja, kad duos tik jam.
Žodžiu, temos neišsenka, skundimosi užteks dar ilgam. Bet skųstis lengva kitais – o savimi? Savo elgesiu? Na, kad ir vienu prasčiausiai lietuviams besisekančiu dalyku – vairavimu. Turiu galvoje ne vairo sukiojimą ir plėšymąsi tarp stabdžiai-gazas, o tą mandagų, atsakingą ir malonų automobilio valdymą, mąstant ne tik apie tai, kaip atsidurti kitame taške, o ir galvojant apie tai, kas aplinkui.
Mes turime tiek daug automobilių žinovų – juk vyras ne vyras, jei vairuoja automobilį automatine pavarų dėže. O dar pabandykite paklausti viešos nuomonės – Alfa Romeo, Peugeot ar Renault jums rinktis. Juokauju, bandyti šito namuose nerekomenduoju. Pasekmės gali būti šokiruojančios. Keliuose kiekvieną dieną galima sutikti automobilių su išpjautais katalizatoriais – dūmija taip, kad tikriausiai visos šitos mašinos ir turėjo didžiausią įtaką ozono sluoksnio skylėms ir visiems globaliniams atšilimams bei atšalimams.
Beje, prieš kiek mažiau nei metus mačiau dalyką, kuris, šventai tikėjau, jau seniai išnyko – maždaug tada, kai po nepriklausomybės lietuviai pieną nuo lūpų nusivalė. Važiuodama taksi pastebėjau policijos automobilį. Pastebėjo ir vairuotojas. Staigiai griebė už diržo, palaikė neva prisisegęs, kol pravažiavom patrulius, tada nusimetė ir toliau nuvažiavo ramus. Juk ne koks pedikas, kad su diržu važinėtų.
Išmanančių daug. Nacionalinis Lietuvos vyrų sportas – vakarais po darbo, savaitgaliais knistis garažiukuose ir popinti, blizginti savo automobilį. Tačiau taisyklės neįkandamoms nei išmanantiems vyrams, nei moterims, kurios, kaip liaudies išmintis sako, tose mašinose nieko nesigaudo ir boba už vairo – mirtis už kampo. Kaip rodo avarijų suvestinės, mirtis už kampo nuo lyties nepriklauso (čia, greičiausiai, vyrų liūdesiui, nors nepasakyčiau, kad moterų džiaugsmui).
Naujausia mada – savęs filmavimas ir fotografavimas automobilyje. Žinoma, instagramai, feisbukai juk nelaukia. Šiuo sportu mielai užsiiminėja nuomonių lyderiai iš žurnalų viršelių arba jų žavesio bei įtakos priblokšti moksleiviai, studentai bei amžinai jauni dėdės ir tetos. Nebūsiu populiari, bet yra toks internetinis puslapis – epolicija.lt – nenoriu laukti, kol po didelės nelaimės jie verks į kameras ir sakys, jog tai buvo klaida. Baisios nelaimės, kraupios avarijos įvyksta net tada, kai atrodo, kad elgiesi saugiai. Kai saugiai nesielgi, jos įvyksta dar skaudžiau ir dažniau. Jos sugriauna žmonių gyvenimus ir svajones. Teisti po nelaimės yra kiek pavėluota. O teis visi – net ir tie, kurie patys elgėsi taip pat, tik jiems kol kas dar pasisekė nieko nepriploti. Kol kas. Nereikia tylėti, kai įtikėjęs, jog yra nemirtingas, tavo artimas žmogus vaikšto plonu ledu. Nereikia tylėti ir tada, kai tai daro bet kas kitas. Net jei jis buvo ant žurnalo viršelio.
Kalbant apie greičio viršijimą, susidaro įspūdis, jog maksimalus greitis Lietuvoje skaičiuojamas kažkokiomis savomis technikomis. „Jei parašyta penkiasdešimt, tai, žinok, važiuok šešiasdešimt, nes viršijant iki dešimt kilometrų per valandą niekas nestabdo.“ Kiek aš kartų šitai girdėjau. Ir jūs girdėjote.
Vilniuje yra tokia gatvė – Geležinio vilko – vienoje jos atkarpoje maksimalus greitis siekia 60 kilometrų per valandą. Realus vidutinis greitis ten – 80-90 kilometrų per valandą. Pabandyk važiuoti leistinu greičiu – mirksės, bus prilipęs prie užpakalio, draskysis. Gavęs progą lenks ir tikėkis, kad neparodytų fako. Paskutinį kartą Geležiniu vilku taksi vairuotojas mane bandė vežti 110. Pasakiau, kad niekur neskubu. Aiškino, kad jam reikėjo kažką aplenkti. Bet visi mes žinom – jei tau kažką reikia lenkti 110, kur greitis ribojamas iki 60, vadinasi lenkti tau nieko nereikėjo. Paprastai šitaip infantiliai ir nelogiškai teisinasi vyrai, nors dabar jau galutinai būsiu užsitarnavusi seksistės vardą.
Tų mirksinčių, besidraskančių, nosį prie užpakalio prispaudusių isteriškų vairuotojų pilni keliai. Kiek kartų mačiau – žmogus nori aplenkti sunkvežimį, tą ir daro. Kone dvigubai viršydamas greitį atskrenda kitas, kuris, regis, skuba mažų mažiausiai į tualetą ir jei nepaspaus iki dugno – privarys į kelnes. Jis negali palaukti dešimties sekundžių. Jis bando pralysti tai pro vieną, tai pro kitą šoną, spaudžiasi, skubina, kelia stresą ir avarinę situaciją. Dar pridėkim besidažančias lūpas ir naujai iškeptas draugeles vairuotojas, kurioms automobilis – šokių aikštelė. Tos – irgi bebaimės, skrodžia kelią kaip lenktynių trasoje, nors vairuoja spuogą, kurį avarijos metu sulankstys taip, kad jas vargu ar beištrauks. Ar ne taip neseniai ir buvo? Juk portalai rašė.
Žinote garsiąją frazę: „Ir galiausiai vis tiek susitikome prie to paties šviesoforo“? Čia geriausiu atveju. Blogesniu – susitiksite prie kažkieno kapo. Arba kažkas susitiks prie jūsiškio. O galėtumėte vairuoti taip, lyg jūsų vaikai čia gyventų – vaikščiotų, žaistų ir galėtų netikėtai išnirti iš už kampo.
