Ilgus metus buvo varomas toks naratyvas – neva, narcizas, tai tas, kuris mėgsta daug į veidrodį žiūrėti. Jei vaikinas daug prie savo atvaizdo krapštinėjasi, panaudoja net kelias plaukų priemones, beveik isteriškai pūkų rinktuvu važinėja per drabužius ir tepa savo baltas rankeles kremu – tai jau ir narcizas.
Mergina, kuri kelia daug savo cukriuku pabarstytų nuotraukų į internetą – irgi narcizė. Juk žino, kad gražiai atrodo, pasitiki savimi ir supranta, kaip gauti dėmesio. Dėmesio troškimas – atseit narcistiškumas.
Žinoma, buitinėje kalboje žmonės vienas kitą už kvailą frazę daunais išsivadina, o už įtarinėjimą – šizofrenikais. Tai gal nereiktų stebėtis, kad ant to, kuris rūpinasi savimi, narcizo dėmę tepa. Tačiau priešingai nei narcizų atveju, dauno sindromo ar šizofrenijos niekas nelaiko žodžiais, skirtais prasivardžiavimui. Tai vis dar rimtos diagnozės, net jei žmonės lengvabūdiškai jas dalina kairėn ir dešinėn. Tuo tarpu narcisizmas – diagnozė? Nesvaikit.
Ir vis dėlto, manau, kad sužinoti, kas tie narcizai, ir su kuo valgomi (nevalgomi, jei tiksliau, beviltiškai ir mirtinai nuodingi) – sužinoti verta. Nes tas, kas patenka į narcizo voratinklį, paprastai sveikas neišsisuka. Ir, žinoma, narcisizmo pilnaverčiai viename pramoginiame tekste neaprašysi – bet tai palikime psichiatrams ir psichoterapeutams, o čia ir dabar susipažinkime su vienais pavojingiausių grobuonių.
Gamtoje pavojingiausias ne tas, kas garsiausiai skalija. Pavyzdžiui, tie plyšaujantys šunys – tryptelk kojele, pusė jų gerokai pridės į kelnes ir teps slides. Taip ir žmonės, choleriškai pratrūkstantys, prisikvailiojantys karštosiomis – nėra tie, kurių reikia saugotis labiausiai. Žinoma, kad ir tokie gali pridaryti nemalonumų, o taip pat – ir erzinti, sekinti, tačiau su šitokiais žmonėmis mes įgyjame pranašumą, galėdami numatyti situacijas, į kurias jie mus įstums. O ir jų elgesys nėra šūvis tiesiai į širdį – jie šaudo kur papuola, dažnai – į orą.
Narcizai – priešingai. Jie kaip tie kačių šeimos gyvūnai, kurie tyko medžiuose tyliai tyliai, o tada šoka tiesiai ant galvos. Kaip snaiperis, turintis visą reikalingą informaciją apie auką, kuriai į širdį kulka atlėks tiksliu šūviu. Esminis pavojingumas – kad jūs neturėsite laiko ar erdvės numatyti situacijas, o narcizas labai tiksliai sumaigys jūsų mygtukus be didesnių emocijų.
Narcizai yra profesionalūs manipuliatoriai. Ir jais ypač lengva patikėti, nes paprastai jie – nepriekaištingo įvaizdžio. Ramūs, išlaikyti. Žmogus, nekontroliuojantis savo jausmų išraiškos, pratrūks: „Tu kvailys! Tu durnas! Eik tu šikt!”, gal netgi šlykščiai perbrėš kito mašiną rakteliu ar, esant poros santykiams, nulėks pildyti skyrybų prašymo. Narcizas elgsis gudriau. Žinoma, kai niekas negirdės, galėsite prisiklausyti apie save begalę bjauraus, ką narcizas teisins rūpesčiu, pagalba, pavydu iš didelės meilės ar kažkuo panašaus. Tačiau jo elgesyje, bandant kompromituoti kitą žmogų, beveik visada vyraus viena smulki detalė. Jis kritikuos, šmeiš ir maišys su žemėmis rafinuotai, taip, kad dauguma apsigaus – juk tai visai ne kritika, o kažkas visai kito.
Aš ne gydytoja ir nediagnozuoju, tačiau užčiuopiant pastarųjų dienų realijas, narcizui būtų ypač būdinga pasakyti: „Mano žmona neturi stipraus motinystės instinkto, bet juk ne tai žmogų daro geru žmogumi, ne už tai žmogų myli, yra kitų gerų savybių, kuriomis gali žavėtis.“ Iš pradžių – frazė, sumalanti į miltus, vienas skaudžiausių, labiausiai žeminančių dalykų, ką gali pasakyti motinai – nesvarbu, ji turi stiprų ar nestiprų motinišką instinktą. Faktas, kad visuomenės akyse moterį sumenkinti kaip motiną – yra ypač galingo kalibro ginklas. O iš paskos – visokie užglostymai, kurie labiau ne kritikuojamai aukai gelbsti, o patį kritikuotoją padaro kiek labiau didvyriu, teisingu, „nesidrabstančiu“.
Dar narcizams būdingas elgesys, angliškai vadinamas gaslighting – tikslaus lietuviško vertimo nėra, tačiau tai – pschologinės manipuliacijos, siekiant iškreipti kito realybės suvokimą. Tai – žmogaus supainiojimas, įrodinėjant, kad jis sakė tai, ko nesakė. Kad vyko kažkas, kas nevyko. Tačiau esminis tikslas būtent priversti žmogų šiek tiek išprotėti, susipainioti – negi aš tikrai neatsimenu? Gal tikrai taip ir buvo? Narcizams jų kovoje visiškai tinkama kitą visuomenės ir jo paties akyse paversti nesusigaudančiu ligoniu, gyvenančiu paralelinėje visatoje.
Narcizai neturi asmenybės, jie yra aplinkos skeneriai ir sugėrėjai. Ir nors empatijos jausmas narcizams svetimas, jie ypač gerai skaičiuoja ir matuoja. Jie kontroliuotojai iš prigimties. Taigi, tokie žmonės geba paskaičiuoti, kokiu būti, kad prie savęs išlaikytum auką, ir kokiu būti, kad visuomenė tavimi žavėtųsi. Jie neretai prisidengia banda hierarchiškai žemesnių, įvairiomis prasmėmis silpnesnių žmonių, kuriems gali būti lyderiai, herojai – tokie šaunūs, tokie charizmatiški, tokie išsilavinę. Jie saugiausiai jaučiasi būdami jų asmeniniais karaliukais.
Iš tiesų – narcizai yra ypač liūdni ir pavojingi personažai. Niekada negebantys būti atvirai pažeidžiamais, nors puikiai suvaidinantys aukas. Be perstojo ir net agresyviai siekiantys meilės ir kad kiti žmonės nuo jų priklausytų, nes giliai širdyje, pasąmonėje tiki, jog niekas jų mylėti negali. Jie tušti kaip prie konteinerio besimėtanti tuščia skardinė – jau būdama tuščia dar gerokai išgramdyta laukinių katinų. Todėl jie dangstosi. Nuolat cituodami klasikos rašytojus. Kokią nors kinų išmintį. Performuluodami tai, ką girdėjo iš patogių žmonių.
Mokykloje turėjau tokią klasiokę. Ji nebuvo ypatingų gabumų moksle, o taip pat ir nedėjo į jį ypatingų pastangų. Tačiau buvo savaip gudri. Kai mokytojas kažką pasakydavo, ji paimdavo tą teiginį ir pasakydavo iš antro galo. Pavyzdžiui, jei mokytojas būtų pasakęs, kad Mocarto muzika yra elegantiška, tai ji būtų pasakiusi, kad mėgsta rafinuotą, grakščią muziką – na, tokią, kaip, pavyzdžiui.... pagalvokim. Kaip Mocarto!
Buvo mokytojų, kurie žavėjosi – kažkodėl ta maža mergaitė apsukdavo juos, suaugusius žmones, aplink pirštą. Ir gal tada tai atrodė nekalta. Nes iš esmės niekam nekenkė. Tačiau narcizai nėra nekalti. Nes, visų pirma, jiems nesvarbu, kaip jūs jaučiatės. Tai niekada nėra klausimas. Nes klausimai tik du: jų įvaizdis ir jų tikslas. Visi kiti – tik įrankiai. Tik tie, kurie turi pritarti, žavėtis, palaikyti ir tarnauti jų mažoje karalystėje.
Kaip bendrauti su narcizais? Tam nėra gero būdo. Narcizus reikia šalinti bei jų šalintis, o tikėtis juos išgydyti ar pakeisti – labai naivu.
Nepamirškite – narcizai visada atrodo ypač nekaltai. O ar tokių visai nekaltų šioje žemėje būna? Na, be to, kuris atsirado iš nekalto prasidėjimo.
