Tačiau yra dar viena žmonių grupė, kuriai mes, kaip tauta, siaubingai netolerantiški. Tik ji gal kažkokia tylesnė, primiršta, nors beveik kasdien diskriminuojama. Tiesa, jie gal taip netrukdo, kaip kokie gėjai ir lesbietės su savo paradais, kaip kokie kebabų kepėjai, primaišantys mūsų tyrą kraują, bet vis tiek yra šiek tiek atstumtieji, šiek tiek nesuprastieji ir šiek tiek paniekinamieji. Vieniši tėvai, mamos ir tėčiai, su vaikais.
Nuo mažų dienų dukros gąsdinamos, kad vaiką užstatys ir paliks. Lyg tai būtų gėda – lyg būtų gėda ne tam, kuris paliko ir nebesirūpina, o tai, kuri vaiką nešiojo, pagimdė, o dabar rūpinasi. Nesvarbu, kokio amžiaus – jauno, o gal brandaus. Ir, tiesą pasakiusi, aš nepalaikau labai ankstyvos motinystės idėjos, bet kaip bežiūrėsi, tai nėra gėda. Vaikas nėra gėda. Vaikas – kažkam laimė, kažkam našta, bet jis mažas žmogus, ne gėda.
Čia kliūva abejoms lytims. Ir moterims, sutikusioms vyrą, kaip jie žemindami vadina, „su kraičiu“, ir vyrams moterį. Abi lytys atkalbinėjamos – „tai negi auginsi svetimą vaiką?“ Vis galvoju, kaip apsiverčia mylimo žmogaus vaiką vadinti svetimu. Taip sumenkinant ir vaiką, ir dviejų žmonių ryšį. Ką reiškia terminas „svetimas vaikas“ – ar kad jis kažko nenusipelno? Kad jei vaikas būtų bendras, tai jis vertas augti, o jei tik vieno iš jūsų – tai nevertas nė piršto pajudinimo ir kiekvienas toks krustelėjimas bus pasiaukojimas ir kančia?
Nelįskime į skirtingas, asmenines situacijas ir neteikime jų kaip pavyzdžio. Taip, tikrai, kai kuriems auginti vaiką per sunku – vieniems tą, svetimą, kitiems netgi savą. Jo netgi gali nepavykti pamilti. Dar vaikas gali būti probleminis, psichologiškai traumuotas, be to – buvę partneriai vaiką gali nuteikinėti ir juo manipuliuoti. Dargi būna tokių žmonių, kurie tiesiog negeba megzti santykių, turėdami vaiką, nes nemoka planuoti laiko, nemoka nepasiduoti manipuliacijoms, bijo priimti sprendimus. Ir tai gali tapti rimtu santykių išbandymu. Bet lygiai taip pat partnerio be vaikų, be gėdingojo kraičio, tėvai, broliai ir seserys, draugės ir draugai, o gal tiesiog jų pačių savybės, gali pagadinti santykius ne ką labiau pikantiškai.
Moterys gąsdinamos šiurpiomis istorijomis, kad su vaikais jų niekas neims. Lyg jas gali imti ir neimti – kaip kokį daiktą. Jos verčiamos jaustis prastesnėmis dėl to, kad augina vaiką. Jūs įsiklausykite: prastesnės, nes augina vaiką. Tą patį, kurių dabar, visi zyzia, taip trūksta, mažėja. O aš pažįstu dvi moteris: vieną – turinčią tris vaikus iš skirtingų santuokų ir santykių, kitą – du. Abi susituokė ir dar kartą, augindamos tą visą tuntą vaikų. Su puikiais vyrais. Beje, abejoms taip išėjo, kad vyrams – pirmosios santuokos, vėliau – ir pirmieji vaikai kartu su jomis (šitas faktas turėtų gerokai erzinti davatkas, pripažįstančias pirmąją santuoką ir maitinančias visokius nekaltybės kaip privalumo stereotipus). Moterys bauginamos pažeidžiamiausiame laikotarpyje, kai yra tik nutraukusios santykius arba likusios vienos su vaikais, arba kai turi priimti sprendimą – gimdyti ar atlikti išvalymą. Lyg milijonai moterų, su vaikais ant rankų, nebūtų atradusios meilės, nebūtų sukūrusios verslų, išsigryninusios hobių.
Taip pat ir vyrams. Asmeniškai pažįstu kelias moteris, kurios buvo savo artimiausių žmonių gąsdinamos, kokie bus santykiai su vyru, turinčiu vaikų. „Visi alimentai, pinigai, nukeliaus vaikui“, prikaišiojo. Ir aš galvojau: negi taip tikrai kalba žmonės, kuriuos aš gerbiau? Negi tikrai kažkas randa drąsos ir bjaurybės viduje, kad pavydėtų mažam vaikui pinigų – jo pragyvenimui, jo lavinimui, jo maistui? Vyrą, kuris moka alimentus ir savanoriškai leidžia laiką su vaiku, reikia gerbti. Neskaičiuoti pinigų ir laiko, kurį jis skiria vaikui. O jei jūsų anūkui tėvelis pamotų ranka, pamiršęs išlaikymo kainą, ir bendravimo svarbą? Ar gerbtumėte tą žmogų? Aš negalėčiau būti ne su tuo, kuris turi vaikų ir juos aprūpina, o su tuo, kuris turi vaikų, bet juos išmėtęs ir pamiršęs.
Dar daug mums liko iki tikrosios tolerancijos. Kol kas daugiausiai klesti gudravimas: kol tokie žmonės, vieniši ir turintys vaikų, kažkur toliau, tai viskas su jais gerai. O kai priartėja – atsiranda jūsų artimoje aplinkoje, šeimoje – tada jau išgirsi, kokios piktžolės žmonėse užsiveisusios.
Aš žinau, kad kai kas pasakys, kad gal ir nieko tokio, bet kam tas papildomas vargas. O aš atsakysiu, kad už uždarų durų daug kas įsivaizduojama paprasčiau, gražiau, geriau. Kiek kartų pasityčiojimą iš santykių vadinome tobulomis šeimomis, nes jie gražiai šypsojosi gatvėje? Vaikai – tai tiesiog labiau matomas (ne)trukdis. Bet viskas bus daug geriau, kai nebeslysime paviršiumi – kai žiūrėsime į žmogaus esmę.
