Fausta Marija Leščiauskaitė. Jei studentas turi dirbti tam, kad galėtų mokytis, tai jo tėvai susimovė

Žinoma, varge jokio kilnumo ir taurumo nėra, kodėl jį romantizuoja – ne man suprasti. Man regis, natūralu turėtų būti kiekvieną nuo to vargo apsaugoti. Yra kas sako ruošiantys savo vaiką gyvenimui: jie turi galvoje aršų muštravimą, spaudimą darbu, mazoliais, staugimu, neleidimu ilgiau pamiegoti, nuolatiniu kritikavimu. Lyg ruoštų pragarui, o ne sėkmei, ramybei, laimei, meilei. O vaikas – kokiam keliui paruoštas, tą kelią ir mina. Paruoštas arti per skausmą ir nervus – tą ir darys. Paruoštas bijoti – tai ir drebins kinkas. Juk to išmokė tėvai. O tikėti tėvais – vaiko prigimtis. Tame amžiuje, kai dedamas asmenybės pamatas, vaikas tiki tėvais aklai.

Natūralu didžiuotis, kad sugebėjai vargą nugalėti. Kad sugebėjai įveikti iššūkius. Kad buvai stipresnis už problemas. Bet didžiuotis, kad jis nutiko, kad augai šeimoje, kuri negalėjo ar nenorėjo tavimi pasirūpinti, tai, ko gero, kažkokia psichologinė gynybinė reakcija, kai protas nenori suvokti, kaip tai buvo blogai, kaip tai buvo neteisinga, nes priimti tą tiesą ne mažiau sunku nei su tomis negandomis kovoti.

Man regis, nė vienas vaikas nenusipelno gimti šeimoje, kuri jam nesugeba užtikrinti saugumo. Ir mes čia nekalbame apie naujausius telefonus kiekvieną sezoną ar atostogas skirtinguose žemynuose tris kartus per metus. Nuo tam tikro finansinio apsirūpinimo lygio galime sakyti, kad ne piniguose laimė, bet tai negalioja, kai negali sočiai ir kokybiškai išmaitinti savo vaiko, kai negali jam leisti retkarčiais nueiti į koncertą ar mokytis norimo užsiėmimo. Tai yra bazė, kuri yra tiesioginė tėvų pareiga.

Jei buhalteris nesugeba teisingai išrašinėti sąskaitų, o pianistas koncerte moka tik pusę kūrinio, sakysime, kad jie feilina kaip specialistai. Jei tėvystę vertinsime kaip pareigą, kaip vaidmenį, o ją taip vertinti ir reikėtų, suprasime, kad į šias pareigas įeina tam tikri reikalavimai ir atsakomybės. Pavyzdžiui, pasirūpinti vaiku fiziškai ir emociškai. T.y. suteikti vaikui saugią ir tinkamą vietą gyventi, aprūpinti maistu, sąlygas higienai, suteikti mokslą, finansinį saugumą, priėjimą prie sveikatos specialistų ir apsaugoti nuo pavojų. Toks yra daugelyje lyderiaujančių šalių oficialus supratimas apie tėvų pareigas ir man atrodo, kad jis prasmingas bei realus. Jei vaikas turi dirbti tam, kad nusipirktų maisto ar drabužių, kad galėtų mokytis, tai jo tėvai susikirto savo pareigose ir atsakomybėse. Bent jau tam tikra prasme – jie prasti tėvai. Jie, žinoma, gali pasitaisyti ir žmonės apskritai kalbant klysta, nieko mėtyti akmenimis nereikia. Bet garbinti aplaidumą – man atrodo ydinga.

Taip, vaikai gali dirbti tam, kad ugdytų savarankiškumą, kad perprastų darbo rinką. Kad mokytųsi ir ruoštųsi suaugusiųjų gyvenimui. Tai man neskamba blogai – priešingai. Bet tik tada, kai motyvacija yra ne stygius, o asmeninis vaiko noras būti savarankiškesniu. Noras užsidirbti savo pinigų, justi autonomiją yra normalus virsmas iš vaiko į suaugusį. Paaugliui didėjantis erdvės, savarankiškumo poreikis yra žingsniai į atsiskyrimą nuo tėvų, kuris, beje, privalo įvykti. Užaugęs žmogus turi tapti atskiru vienetu nuo savo tėvų. Bet kai taip įvyksta per anksti, kai tai yra kova už būvį, o ne vaikiški pasitreniravimai prieš tikrą gyvenimą, tai vaiko, o vėliau suaugusio žmogaus, gyvenime yra didžiulė skylė, o ne siekiamybė.

Nedirbantis studentas? Visomis keturiomis už, jei tik tėvų galimybės leidžia. O, beje, Civiliniame kodekse nurodyta, kad tėvai besimokantį vaiką (iki 24 metų) turėtų išlaikyti. Žinoma, net ir ten sakoma, kad svarbu aplinkybės: jei studijuojantis žmogus turi galimybę išsilaikyti pats, jei tėvai labai sunkiai verčiasi, tai svarbu. Tačiau svarbu suvokti šitą momentą: valstybė sako, kad pasirūpinti savo vaiku yra vertybė, tėvų pareiga. Aš pati studijų metu tėvų dėka galėjau sau leisti studentauti. Tai nereiškia nesibaigiančių vakarėlių. Jų būta, bet su saiku. Lankiau renginius, atlikinėjau norimas praktikas, nesirūpindama, kad reikia išgyventi. Tai buvo nuostabi prabanga, man gyvenime davusi labai daug. Pažįstu studentų, kurie arė kaip padavėjai, pardavėjai, kaip greito maisto užkandinių darbuotojai, nežiūrėdami savo profesinio tobulėjimo ir talentų, nes tiesiog reikėjo suplyšusius batus pakeisti naujais ir nusipirkti valgyti. Ko gero, šitos gyvenimo pamokos jiems irgi atnešė kažkokių supratimų, tačiau jei viena iš tėvų pareigų yra vaikui suteikti saugumo jausmą, tai sakyčiau, kad man šiuo atveju pasisekė labiau. Ramybė man atrodo gerokai vertingesnė ir brangesnė.

Būtent tėvų noras pasirūpinti vaikais man atrodo sveikiausia tėvystės išraiška. Yra kas šaiposi iš nupirktų butų, dovanotų automobilių, perduotų pažinčių, finansinės pagalbos, o man tai atrodo tiesiog tai, ką daro šeima. Iš visų tų pašaipų sprendžiant, mūsų šalyje labai daug šeimų yra tolimos ir svetimos. Skaičiuoja, matuoja – net centus už patirtas išlaidas atsidalina. Tai tiesiog atskiri vienetai, kurie padarė, pagimdė, atidirbo – atsifutbolino.

Kaip galėtum nenorėti vaikui suteikti galimybę nepatirti visų tų skaudulių ir sunkumų, kuriuos teko patirti tau? Kaip, žinodamas, kaip pačiam tau buvo sunku, galėtum norėti, kad šitaip skaudžiai sulaužyti būtų ir tavo vaiko sparnai? Kartais atrodo, kad labai daug žmonių mūsų šalyje nežino, kas yra šeima. Nes patys to nepatyrė.