Fausta Marija Leščiauskaitė. Greičiausiai ir jūs turite valgymo sutrikimų

Virš devyniasdešimties procentų atsakinėjusių į mano mėgėjišką apklausą, keli tūkstančiai žmonių, daugiausiai moterų, atsakė teigiamai į bent kelis iš šių punktų. Žinoma, ne visi žmonės sąmoningai sau sukelinėja viduriavimą, bet gąsdinančiai didelė dalis jų jaučia kaltę sočiau pavalgę, intensyviai seka savo svorį ir trupina kiekvieną prisidėjusį ar dingusį šimtą gramų bei atidirbinėja savo „nusikaltimus“. Daugelis jų jau seniai nebežino, ką reiškia tiesiog valgyti. Kaip – tiesiog? Kai nori – ir valgai. Kai esi sotus – sustoji. O kai išalksti – vėl pavalgai. Ir viskas – kai valgymas yra tik neutralus arba teigiamas jausmų prasme.

Ilgus metus valgymo sutrikimais arba apskritai sveikatai pavojingomis ligomis buvo laikomos anoreksija ar bulimija. Tuos du žodžius lietuviai žino jau porą dešimčių metų ir nors nepasakyčiau, kad šias kondicijas priėmė pakankamai rimtai, labiau ko gero kiek mistiškai ir laikydamiesi atstumo, vis dėlto, šių dažniausiai neneigė. O štai mažam vaikui prikaišioti jo kūno sudėjimą, gėdinti valgantį arba apskritai komentuoti svetimus kūnus, dar ir dabar norma. Dauguma mūsų užaugome su besidietinančiomis mamomis. Obuolių dieta. Atkinso dieta. Grikių ir kefyro dieta. Organizmo valymas sultimis. Iškrovos dienos. Iš pradžių laikėsi mamos, tada laikėsi dukros. O jei dukros nesilaikė, vis tiek amžiams į savo smegenis įspaudė amžinąją kovą su maistu bei ją normalizavo. Tai ilgus metus nebuvo laikoma kažkokiu nuokrypiu, tai buvo tiesiog standartas.

Moterys įprato būti nepatenkintos savo kūnais, nes tai matė visur. Nuo mažens joms tokią informaciją transliavo televizija, kurioje moterys dūsaudamos skundžiasi savo kilogramais, perdavė mamos, visada iki pilnos laimės trūkusios minus dviejų arba penkių kilogramų, užtvirtino draugės, iš savo aplinkų atsinešusios tą patį ir jau nuo mažų dienų paniekinančiai pliaukšėdamos per savo neva storas leškas. Kūno net vadinti pagarbiai ir maloniai niekas nesistengė, kūną niekino, gėdino ir baudė, taip tarp kūno ir žmogaus, o labiausiai, vis dėlto, sakyčiau, moters, pastatę sieną. Vėliau pykdavo ir gailėdavosi, kai kūnas atsakydavo, kai nustodavo veikęs, kai iškankintas ir nemylėtas nebegalėdavo veikti ir susirgdavo. Bet mylėti ir toliau nemokė. Neva – nesuvedė.

Kalbu būtuoju laiku, nes man taip lengviau. Iš tiesų toji nemeilė ir neapykanta savo fiziniam būviui iki šiol drūta ir sveika bei trauktis tiesiog neturi priežasčių. Žmonės ją ir toliau puoselėja. Pavyzdžiui, „sveikos gyvensenos“ specialistų be išsilavinimo suklestėjimas rodo būtent tai. Nes į tokius žmonės kreipiasi tikrai ne dėl sveikatos – jie kreipiasi dėl pasekmės. Svorio. Šiais laikais įsivaizduoti, kad žmonės turi antsvorio problemą vien todėl, kad nežinojo, jog suvartoja daugiau kalorijų nei išdegina, naivu. Tokių liko labai mažai, nes lengvai pasiekiamos informacijos gausu. Didelę dalį svorio šokinėjimo sudaro būtent sveiko santykio su maistu ir savo kūnu neturėjimas ir jei būtų kitaip, jei viskas būtų tik dėl elementarių žinių trūkumo, tai būtų galima išspręsti labai greitai ir svorio problemų pasaulyje neliktų.

Kadangi kūnas nerūpi, nėra vertinamas, daugelis rūpinasi nebent pasekme – priaugtu svoriu. Bet nesirūpina priežastimi: kodėl raminu save maistu? Kodėl jame randu komfortą? Kodėl meluoju sau ir kitiems apie savo valgymo įpročius? Kokius jausmus ir emocijas bandau suvalgyti – užgožti, paslėpti, pamiršti valgant? Kodėl renkuosi išorę ir kas nustatė mano išorinio grožio standartus bei kodėl nevertinu sveikatos bei kūno, nešiojančio mane per visas gyvenimo duobes? Retas klausia, kaip išmokti valgyti taip, jog organizmas gautų reikiamų medžiagų, kad kūnas turėtų jėgų veikti, kad būtų sveikas. O su šiais klausimais gali padėti psichoterapeutai, taip pat dietologai, dietistai, bet ne tiesiog dideles štangas iškelti gebantys vyrukai arba dailios manekenės, su kuriais savaime nieko blogo nėra, tik jie netinkami šių klausimų sprendimui. Išsilavinimas ne tas ir taškai dedami ne ten.

Taip ilgai šitaip atmestinai į savo kūną žiūrėję, dabar spragtelėję pirštais sunkiai išspręsime problemą. O tai yra problema. Tai nėra tik pasinervinimas, kad per daug pavalgei. Savigrauža išauga į obsesijas, į nerimo sutrikimus, panikos atakas, organizmo nualinimą, skrandžio bei dantų sugadinimą, nemigą, depresiją. Valgymo sutrikimai yra viena didžiausių liūdnas pabaigas turinčių problemų: ji ypač dažnai baigiasi mirtimi.

Todėl noriu paklausti, kada pagaliau imsite ir atsiprašysite savo kūno? Kada nueisite į psichoterapiją, kad galėtumėte pagaliau jam suteikti tai, ko tiek metų nesuteikėte? Kai apėmus psichozei išveš su skubiąja pagalba? Kai pamatysite, kad savęs nekenčia ir jūsų vaikas?

Labai gerai atsimenu, ką reiškia ašaros, kad dabar jau viską sugadinau – nes ir vėl persivalgiau. Bet jūs galite to jausmo nebejusti. Valgyti skaniai, valgyti sočiai, valgyti kokybiškai, nes antro kūno nebus. Ir tas, kurį turit, nuneš jus į jūsų svajones arba subyrės pakeliui jų.