Taip ir lietuviams. Mes susilopėme, užaugome. Palyginkite, kokie buvome prieš 10, 20, 30 metų, ir pamatysite, kad šuoliavome nenuilsdami. Talentingo chirurgo darbas šitaip prikelti sunkų pacientą, stipri mes tauta. Bet dauguma tokių prikeltųjų vis tiek galvoja, kokie galėjo būti, jei ne tragedija, o ne apie tai, kaip jiems pasisekė būti taip šauniai sulopytiems.
Matote, šaliai prarasti tiek aukštuomenės, išsilavinusių žmonių, tiek polėkio, kūrybiškumo, plataus žvilgsnio, yra žodžiais nenusakomas praradimas, kuris atsiliepia ir po šimtmečių. Ir todėl mane suerzina kiekvieną kartą, kai kažkas ragina „būti biški paprastesniems“ – jau bandė komunistai mus paprastinti. Paprastesnių bus visada – o gal būkime truputį sudėtingesni? Gal nors kartą imkime ir suteikime kreditą ne pigioms sasyskoms ir pseudožvaigždei, trečią kartą besikoreguojančiai krūtinę, ne gražioms be diplomo, o, pavyzdžiui, žmonėms, kurie vaikšto į operą, skaito knygas, išmano meną, gliaudo istoriją, rašo poeziją, gilinasi į psichologiją, gastronomiją ar filosofiją?
Biški paprastesni – tai valgykim iš nuskilinėjusių, atsilaupiusių lėkščių, čepsėkime ir riebaluotas rankas nusivalykime į kelnes. Prie stalo garsiai atsiraugėkim ir pasakykim, kad tai reiškia gerą virškinimą. Dar geriau – atsiraugėkime vienas kitam į veidus ir žvenkime. Kalbėkimės atlikdami gamtinius reikalus, o geriausia – darykime tai atsidarę duris. Visi savi. Ir nesigėdykime, kai pardavėja įlekia į tavo matavimosi kabiną, nes ji viską tą patį turi.
Paprastumas idealizuojamas kaip atsipalaidavimas, neva, tokia pusiau aukštesnioji gyvenimo forma, bet pasakykite man, kokie pasaulio išradimai ir koks pasaulio tobulėjimas kilo iš tų paprastųjų – iš beždžionių, kurios smegenis kartais pasikaso šakute. Nesiparink, seniuk, senelyzai, seneliumbai – sako progresyvūs instagramų ir tiktokų veikėjai, nebegebantys dėmesio koncentruoti ilgiau nei 30 sekundžių, patys metę galvoti ir kitiems siūlantys.
Kairuoliai ir progesyvus jaunimas, pavyzdžiui, nori, kad visi imtų vienas kitą tujinti. Mokinys – mokytoją. Pirkėjas – pardavėją. Kirpėją – klientą. Svetimas – svetimą. „Būkim biški paprastesni“, sako jie ir įsivaizduoja, kad tas jų vadinamas paprastumas – pasiekimas. Neva, visi bus lygūs. Bet nepamirškite, kad ne tik žemesnius reikia kilstelti prie aukštesnių, tačiau ir aukštesnius sumenkinti iki mažesnių. Man tai skamba kaip tautos tragedija, protų nuvertinimas, talentų, pasiekimų nuvertinimas. Toks progresyviai atrodantis komunizmas. Pasaulio tinginiams patogu į save kišti šlamštmaistį, šlamšturinį, šlamštmuziką, šlamštkultūrę. Todėl dėl savo pačių tingumo išaukština paprastumą, nes kitaip reiktų stengtis ir netgi, dėmesio, galvoti. Žmogus tinginių patogumui truktelėjamas ne link civilizacijos su iškiliais mąstytojais, poetais, politikais, o kiaulių fermos link.
Tokioje visuomenėje ydingas savęs gėdijimasis patogiai maišomas su poreikiu į privatumą. O toks poreikis sveikam žmogui yra vienas prigimtinių: poreikis į privatumą matuojantis drabužius ir noras, kad kiti į kabiną nelandžiotų, poreikis apsisiausti rankšluosčiu žmonių pilnoje pirtyje, poreikis gamtinius reikalus atlikti apie tai nepranešant pasauliui, poreikis nedalyvauti kito panašių fiziologinių procesų ceremonijoje, poreikis į asmeninio gyvenimo privatumą, neturint prievolės pasipasakoti, kiek ir kada mylisi, kokius apatinius nešioja, kokiomis ligomis serga ir kokius klausimus aptarė su ginekologu. Kiekvieno ribos gali slankiotis priklausomai nuo konteksto, pavyzdžiui, jei kalbėjimas apie tam tikras ribas padės sulaužyti visuomenės stigmą, daug žmonių renkasi tai daryti viešojo gėrio labui. Bet poreikis į privatumą apskritai yra sveikas, normalus ir, be to, glaudžiai siejamas su socialiniais įgūdžiais.
Tokių pusgyvulių įpročiai – grįžti prie stalo ir garsiai pasisakyti „pašikau“, nėra nei laisvumas, nei norma, tai socialinių įgūdžių stoka. Tokie žmonės stokoja supratimo apie privatumą, apie kultūrą. Jie galvoja, kad tai kiti labai įsitempę. Ne, kiti neįsitempę. Pavyzdžiui, mano draugų rate visi suvokia, kad kitas – ir šlapinasi, ir tuštinasi, ir prakaituoja, ir snargliuojasi – savaime aišku. Niekas nesigėdija nueiti į tualetą ir nesijaučia dėl to purvinu, prastesniu. Tiesiog visą tą fiziologiją palieka privačiai arba išskirtiniam kontekstui: gydytojo kabinetui, pasidalinimui apie ligas, kai ieškai paguodos ar panašiai. Tiek daug apie ką galima šnekėti – apie keliones, psichologiją, politiką, kultūrinius reiškinius, maistą, apie aktualijas – apie žmogaus išskyras kalba nepasisuka, nes tai tiesiog neįdomu.
Ten, kur norima tribūną suteikti pusgyvuliams, imama šaipytis iš išmanymo ir kultūros. Pavyzdžiui, išmanantys vyną, juntamus aromatus ir skonius, apšaukiami besimaivančiais. Į kitus besikreipiantys „jūs“ – susireikšminančiais. Siekiantys privatumo – susikausčiusiais.
Man tai kelia šiurpą, tai – vidutinybių fabrikas, priminimas, kaip aktyviai komunistų buvo naikinami didieji mūsų protai, iškiliausi mąstytojai, gudriausi verslininkai, solidžiausi ūkininkai.
Seniukai, senelyzai, seneliumbai, nepakenks ir truputį pasiparinti.
