Žinoma, šakiškis teigia, kad tai – nelaimingas atsitikimas. Juk senas tėvas šuniuką pririšo, o tas jo ir nepastebėjo. Šuo gi toks beveik nematomas padaras, mažesnis už aguonos grūdą – kur jau pastebėsi kelis ar keliolika kilometrų nuvažiavus, šiam skrendant paskui mašiną. Tiesa, įdomu, kaip šakiškis aiškina savo ant įvykio liudininkių lietą agresiją bei pyktį. Seno tėvo dvasia šį apsėdo ir liepė rėkauti? Kiek man žinoma, per žioplumą ir neapsižiūrėjimą nelaimę sukėlę žmonės išsigąsta, puola taisyti situacijos, grąžo rankas, verkia, o ne rėkia ant jį sustabdžiusių moterų. Ar pas jus ten, toli, kitaip? „Šuo sugraužė namų darbus“, – o mes ir patikėjome.
Visą pasitikėjimą jais sutrypė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, kurioje ir dirba šakiškis, žiauriai sužalojęs savo šunį. Sakau „dirba“, nes jis nė nenušalintas nuo pareigų vykstant tyrimui, kas tokioje situacijoje būtų apgailėtinas minimumas, parodant, kad į tokius poelgius bei įvykius žiūrima rimtai, o ne numojant ranka – „juk tik gyvūnas“. Žmonės, tarp jų ir aš, užplūdo Šakių priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą su klausimais, ką ši valstybinė įstaiga mano apie įvykį bei jų vardą atstovaujantį asmenį, na, o šie copy-paste metodu klausiantiems išsiuntinėjo šaltą, beprasmį atsakymą, kad įvykio aplinkybės tikslinamos.
Nieko apie jų vertybes, požiūrį į žiaurų ir elgesį apskritai su gyvūnais, kuris galėtų formuoti visuomenės vertybinį pagrindą. Jokios lyderystės, tik kažkoks sovietinių bebrų dvoku nešantis atsifutbolinimas, besitikint, kad visuomenė truputį paburbuliuos – ir praeis. Valstybinė įstaiga neturi jokios atsakomybės ir pareigos prieš visuomenę, juo labiau – neturi vizijos ar misijos būti lyderiais. Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Virginijus Rekešius savo šunį žiauriai sužalojusį kolegą, kaip pats teigia, apibūdina „tik teigiamai“.
Primena kaimo bobų pezalus, kai šių kaimynystėje užaugęs jaunas vyras mirtinai peiliu subado senolę, ją padega, o pats pabėga: „Buvo geras berniukas, visada pasisveikindavo“, – kažkokius galus bando suraišioti šios. Gal tokio įvykio akivaizdoje būtų korektiška savo apibūdinimais ir atsiminimais nesumenkinti aukos skausmo, bet priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovai ne tik neplanuoja pakomentuoti, ką teko ištverti aukai, jie savo darbuotoją mato teigiamai ir apie tai mielai šneka. Tokioje situacijoje būtų normalu nors suabejoti ir dėmesį nukreipti į sužalotąjį. O jie, štai, nė neabejoja bei dėmesio centro nekeičia.
Tada tegu neverkia, kad vėliau yra matomi kaip sovietiniai riaugalai. Dengdami draugelių užpakalius išsipurvina patys – tada visuomenė juos ir mato purvinus. Na, o pagarba juk tik darbais auginama, tik tvirtu stuburu. Tai iš kur jos bus, jei sunkų kolegų darbą užgožia papuvusios vertybės. Tai ypač ryšku, kai kalbame apie gelbėtojo profesiją. Kaip jums atrodo policininkas, kaltinantis prievartos auką, kad dėvėjo per trumpą sijoną ir taip provokavo? Kaip jums atrodo medikas, atsisakantis gelbėti mirtinai tuoj sušalsiantį girtuoklį, gulintį sniego pusnyje? Taip atrodo ir ugniagesys, turintis tiesioginę pareigą gelbėti tiek žmones, tiek gyvūnus, neturintis pozicijos dėl skriaudžiamų, kankinamų ir sužalotų gyvūnų.
Gaila, kad nužengę taip toli, vis dar esame vaikmušių ir gyvūnų kankintojų tauta. Tai reiškia ne tik daug sužalotų gyvenimų, kurie galėjo būti gražūs. Kaip tautai mums tai reiškia amžinąjį vargą, nes tas, kuris renkasi kankinti silpnesnius, visada priverstas murkdytis purvyne. Tauta yra iš tiesų turtinga tada, kai apsaugotas net ir pats silpniausias, pažeidžiamiausias jos sluoksnis. Ir tas sluoksnis savo bejėgiškumu gal erzina, gal trukdo, bet norint būti iš tiesų turtingu, juo privalu pasirūpinti. Kas kitu atveju? Kitu atveju mes Rusija. Oligarchų ten netrūksta. Pažiūrėkite, kokių turtuolių esama, jų prabangių jachtų kainos prasideda tokiomis sumomis, kurias net ištarti nejauku. Vis dėlto, kokia visa šalis? Išvogta, nelaiminga, nesaugi, baikšti, gebanti nebent prievartauti ir žudyti vaikus, bet ne kurti užtikrintą, ramų gėrį.
Kodėl taip sunku nemušti, nekankinti ir nežeminti? Turiu vieną variantą. Taip besielgiantys žmonės ko gero nepakelia minties su kažkuo elgtis taip, kaip su jais niekas niekada nesielgė. Jiems ko gero suka skrandžius ir traukia raumenis pamačius šunį, kuris myluojamas karščiau nei jie. Vaiką, kuris gerbiamas nuoširdžiau nei jie. Neįgalųjį, kuris įgalesnis už juos, su kojomis ir rankomis. Tai silpnumas. Apmaudu, kad tokios silpnos ir mūsų valstybinių įstaigų vadovybės bei jų vertybinė sistema.
