Žmonės valgė tartarus, juodojo anguso kepsnius, jūros gėrybes kimšo, naudojosi telefonais, kurių kaina siekė pusantro tūkstančio. Dauguma šeimų turėjo po kelis automobilius, o mažas ir neplokščias televizorius apskritai buvo laikomas dinozaurų laikų iškasena.
Tuo pačiu metu, tais pačiais laikais, tie patys žmonės Žiežmariuose išsigando minties, kad anapus tvoros vaikai matys „tuos daunus“. Paaiškinu: žmones su vienokia ar kitokia negalia, tačiau galinčius visavertiškai ir daugiau mažiau savarankiškai integruotis į visuomenę. Nes Žiežmariuose Strėvininkų socialinės globos namai ketina statyti atskirą namą.
„Kaip paaiškinti vaikams?“, - rovėsi plaukus gyventojai. Kaip paaiškinti, kad iš vaiko kambario, esančio antrame aukšte, matysis tie kiti, savo gyvenimą gyvenantys žmonės? Kaip paaiškinti vaikui, kad, jūs įsivaizduokit, va, žmogus važiuoja invalido vežimėlyje? Kaip paaiškinti, kai šaligatviu prasilenks su neįprastai judančiu žmogumi? Kaip paaiškinti, kad kitas kaimynas gal per dešimtį sekundžių lėčiau supras, ko iš jo norima? Vaiką gi širdies smūgis ištiks – ne kitaip. Pamatys vaikas – ir sužalotas visam gyvenimui, greičiausiai nei valgyti, nei gerti nebegalės, ateityje turės sunkumų kurdamas santykius ir bandydamas susirasti darbo vietą. Kvieskite tam vaikui daktarą jau dabar – man atrodo, vien nuo tokių minčių žala padaryta, patikrinkite, ar temperatūra nesukilo.
Viskas vyko tuo pačiu metu, kai darbus pagaliau rado vis daugiau ir daugiau žmonių su negalia. Sakau atvirai – jei prekybos centre matau prie kasos stovinti žmogų, ant kurio krūtinės prisegtas „atleiskite, aš negirdžiu“ ar kažkaip panašiai – iškart keliauju prie jo. Visos patirtys buvo šimtu procentų malonesnės – šypsenų daugiau, pastangų daugiau. Ir, patikėkite, aiškumo daugiau. Aš supratau, kai manęs norėjo paklausti apie lojalumo kortelę, mane suprato, kai pasakiau, kad noriu nuskaičiuoti kortelėje esančius centus. Daug malonesnės patirtys nei prie tų teoriškai kuo sveikiausių Danučių ir Boženų, su kuriomis nežinosi, ant kokios nuotaikos pataikysi: tai ji neišsimiegojo, tai „kiek moka, taip dirbu“, tai pasišnekėti su drauge prie gretimos kasos nori, tai alkana, tai šiaip į jos pareigas neįeina sveikintis. Lygiai tas pats su pavežėjais – teko važiuoti su negalią turinčiu vairuotoju ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Viena geriausių važiavimo patirčių – jiems nereikėjo pasirodyti, kiek ant dugno spaudžia mašina, o ir navigacija mokėjo naudotis geriau nei tie „o sakykite, kur čia ta Katedra?“ veikėjai.
Žiežmariuose visos moralinės klipatos sukilo tuo pačiu metu, kai kūrėsi tokie restoranai kaip „Pirmasis blynas“, kuriame į darbo pasaulį integravosi daug žmonių su savomis negaliomis, tuo pačiu metu, kai labdaros ir paramos fondas „Algojimas“ įgyvendino nuostabią iniciatyvą „Negalia netrukdo spindėti“, kur vyko kastingas būsimoms reklamų ir televizijos žvaigždėms su negalia: ir jų vežimėliai, jų įrašai medicininėse kortelėse trukdė nebent mums, mūsų galvose. Tikrai ne jiems, ne jų gebėjimams, ne jų ryžtui, drąsai ir ne jų asmenybėms.
Kažkoks Marius iš Žiežmarių sako, kad jam neįgalieji trukdys kieme šašlus kepti ir gimtadienį švęsti. Duokite Mariui, prašau, bananą ir kelkite į medį – atrodys lyg ten buvęs. Nors iš karto pasijuntu nemaloniai šitaip apkalbėjusi socialų ir protingą gyvūną – beždžionę. Tai pasakykite, kaip man tą Marių vadinti? Kokiu vardu, kokiu žodžiu kviesti?
Mariau, patikėkite, tie žmonės mažiausiai nori gyventi prie tokios supūliavusios žaizdos, kaip jūs. Ne tik jie. Aš prie jūsų nenorėčiau gyventi. Nei vienas padorus žmogus nenorėtų. Ir ta spygliuota tvora, kuria siūlėte aptverti neįgaliųjų namus, reiktų apjuosti jūsų namą.
Mes kuo puikiausiai ir ramiausiai gyvename prie vyrų, mušančių žmonas ir mamas. Kuo puikiausiai gyvename prie ir tarp žmonių, kurie kaišioja bombioškes katinams į užpakalius. Be baimių gyvename prie žudikų ir prievartautojų. Prie tų, kurie vairuoja girti. Prie tinginių, išsisukinėtojų, pašalpų kaulytojų, kurie renkasi ne darbą, o butelį. Sveikinamės su kaimynais, kurie skrepliuojasi ant šaligatvio ir nepasivargina šiukšlės išnešti iki artimiausios šiukšlinės. Mūsų kaimynai mirtinai arba su pasekmėmis primuša vaikus – bet tokie mums tinkami, dažnai tokiems net policijos neiškviečiame. Mes neprieštaraujame gyventi šalia tų agresyvių komentatorių, kurie visada turi laiko parašyti iš toli smirdintį komentarą apie kito išvaizdą. Tačiau mums trukdo kažkieno medicininė būklė.
Gaila dviejų dalykų: tai Mariaus vaikų, nes jiems bus daug lengviau išaugti mariumi nei padoriu žmogumi. Ir gaila, kad buvo įžeisti žmonės, kurie tiesiog gyveno savo gyvenimą.
Gėdijuosi tokios Lietuvos. Gėdijuosi tokių kaip Marius. Man gėda. Man labai labai gėda, kad jūs, visi tokie Lietuvos mariai, gyvenate tame pačiame pasaulyje kaip aš. Man gėda su jumis vaikščioti ta pačia gatve.
