Ten pirmą kartą paragavau užpilamos kavos iš pakelio, kur trys viename. Kapučino. Tokia bjaurybė buvo. Tačiau kaip kvepėdavo šviežia duona! Ir kokia svarbi jausdavausi, kai penkiametei stovint už prekystalio, ateidavo pirkėjas ir žvalgydavosi į vitrinas. Norėdavau paklausti „gal kuo padėti?“, mintyse taip ir darydavau. Tik neišdrįsau pagalbą pasiūlyti iš tikrųjų.

Pasirodo, vaiko mama sukiojosi tame pačiame prekybos centre. Grįžusi paklausė močiutės, kur vaikas, ir puolė prie šio rėkdama: „Tu vagis! Girdėjai? Tu Vagis!” Išaiškėjo, kad vaikas parduotuvėje iš pakuotės išlupo kažkokį žaislą. Tada pasitelkė sunkesnę artileriją: „Man tavo žodžiai ir pažadai nieko nebereiškia! Aš tavimi nebetikiu! Tu eisi gyventi pas savo tėvą! Nuo rytojaus išvešiu! Gyvensi su juo ir jo nauja boba – aš tavęs atsisakau! Girdėjai? Man tokio vaiko nereikia, aš tokio vaiko neauginsiu!”, – vidury parduotuvės apsiputojusi staugė mamulė, iš pažiūros daili moteris, daugiausiai trisdešimt penkerių.

Maždaug tuo metu neapsikentusi pusplikė išlindau iš persirengimo kabinos, nes neramiai ten trypčiojau jau porą minučių. Nesiimsiu mokyti, kaip auklėti vaikus, nes jų neturiu, bet gumulas gerklėje spaudė pasakyti, kad moteris liautųsi rėkusi, nes aš nebegaliu to klausytis. Norėjau jai išrėkti, kad jei ji atsisako savo vaiko, yra tokios tarnybos, kurios ilgai nelaukusios juos išsiveža. Ironiška, kad jau po vienerių metų tokie žodžiai būtų žymiai iškalbingesni. Bet nerėkiau. Nesakiau to. Žinau, kad nėra nei vaiko, nei tėvo, kuris nepadarė klaidos. Nėra ir nebus, kol pasaulio neužvaldys robotai. Taigi, tiesiog paprašiau neberėkti.

Nemanau, kad toji motina buvo monstrė. Tikriausiai jos žaizdos buvo dar gilios, atrodo, sugriuvo jos šeima. Šioje situacijoje laimėtojų nebuvo – ir toji motina, kuri pūliavo šlykščiausius žodžius savo vaikui, irgi negavo medalio. Nepaskaičiavo, nesusivaldė, pasidavė nepavydėtinam laikotarpiui, o gal jai ir pačiai reikia pagalbos.

O kaip apie tuos, kurie sako, kad būdami vaikais gavo lupti, o užaugo, matot, normalūs, sveiki, geri žmonės? Bet ar tikrai? Iš kur tada pas žmones tiek randų, tiek baimių, nepasitikėjimo ir pykčio?
Fausta Marija Leščiauskaitė

Bet sakau kaip vaikas, kaip dukra: kai girdi, kad tavimi nebetiki, kad tavo žodžiai nieko nebereiškia, nebėra ko nuvilti. Tai vienas skaudžiausių dalykų, kuriuos gali pasakyti žmogui. Ir vaikui neužsimiršta, kaip jį varė gyventi kitur. Pas tėvą ir jo bobą, į gatvę, į vaikų namus. Nepasimiršta, kad jam sakė, jog yra nereikalingas. Tie žodžiai turi didesnę kainą, nei iš pakuotės išluptas žaislas. Žaislas, išluptas vaiko, kuris nuobodžiavo, nes mama nebuvo šalia jo, jei jau visai griežtai, nors nežinau, ar tai reikalinga.

O kaip apie tuos, kurie sako, kad būdami vaikais gavo lupti, o užaugo, matot, normalūs, sveiki, geri žmonės? Bet ar tikrai? Iš kur tada pas žmones tiek randų, tiek baimių, nepasitikėjimo ir pykčio? Ar ne iš vaikystės? Ar ne augdami jie visą lobyną susirinko? Ar ne rykščių žymės širdyse pasiliko? Ne stūgavimo? Mūsų seneliai, proseneliai buvo dar baugštesni, nedrąsesni ir augo dar griežčiau. Ar tai nesusiję? Esu tikra – labiau skauda prispaudyta širdis nei nusukta ausis, bet abu jaučiasi kaip išdavystė. Artimiausio žmogaus išdavystė.

Dabar daug šnekama apie tai, kad girdi – dabar tik pirmoji tėvų karta, kuri mokosi savo vaikų nemušti. Neva, dauguma dar tiesiog nemoka kitaip, nežino, ką daryti. Nežino, kaip nerėkti, nestaugti, nelupti. Aš galiu priimti tą pasiteisinimą. Bet gal metas pradėti mokytis? Gal metas apskritai visiems imti mokytis bendrauti nuleistu tonu, susėdus vienas priešais kitą atviromis kortomis, sprendžiant, ką gali padaryti geriau? Ir ar ne todėl jie nemoka, nes juos pačius lupo, rykštėmis čaižė, rėkė ir putos dribo? Mano geriausios vaikystės draugės mama nuolat rėkė ant jos. Pamenu, kad toji draugė irgi atgal staugdavo ant visos šeimos. Visi buvo sudirgę, ištampytais nervais ir perrėktais balsais. Ar tikrai toks geras, sveikas ir normalus gali užaugti įtampoje?

Atsimenate Matuko, kuris, tikėkimės, geresniame pasaulyje, istoriją? Manote, jo mama negalėtų pasiteisinti tuo pačiu – „kitaip nemokėjau, taip užaugau“? Ir ponia Jonaitienė veikiausiai geriau nesugalvojo, kaip vaikams galą duoti. Visaip galima teisintis.

Didžiausia problema man atrodo ta, kad mes vis dar negalime pripažinti, jog auginti vaikus nėra taip paprasta, kaip leidžiama suprasti. „Davė dantis, duos ir duonos“, gimdyti ragina kaimo ciocės, lyg vaiką užauginti būtų tarsi apšlapinti du pirštus. Argi nesame įpratę galvoti, kad vaikai užauga patys? Norima tikėti, kad viskas yra „nieko tokio“: mušei – paskaudės ir praeis, apstaugei – pabliaus ir pamirš. Palikai seneliams ir išvažiavai – paliūdės ir pripras. O jeigu nieko panašaus? O jeigu viskas kur kas dramatiškiau? O jeigu auginti vaikus reikia išmokti? O jeigu kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį ir kiekvienas randas pasilieka sieloje?

Nesu ir nebūsiu už tai, kad už vieną pliaukštelėjimą atimtų vaikus. Bet jis retai tebūna vienas. Noriu, kad kas nors pagaliau suteiktų pagalbą šeimai. Ne vaikui, ne vienai šeimos daliai, o visai šeimai. Jeigu, kaip kai kas sako, daug žmonių vis dar nežino, ką daryti, jeigu stresinėje situacijoje pasimeta, jiems reikia padėti išmokti. Bet mokytis pagaliau reikia pradėti ir kuo greičiau – sakau kaip vaikas, kaip dukra. Ir man tie vaikai, kurie auga nauju supratimu, nauju auklėjimu, kurio, reikia mokytis, atrodo žymiai ramesni savo širdelėse. Tai man yra siekiamybė. Ne tik dėl jų – dėl mūsų visų, nes ir mums tarp jų gyventi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (253)