Teatras man ilgus metus buvo vieta, kur gyvenimas tampa geresniu. O gal tai tu tampi geresniu. Na, panašiai, kaip dieną pradėjus nuo dešimties minučių skaitymo, meditacijos, klasikinės muzikos, prasibėgimo, mačios (matcha) arba per naktį mirkytų avižų košės.

Ir tokia vieta tebėra. Kažkiek sakrali – gerokai sakralesnė už bažnyčią ir kryžiais apkaišytus, apsmaigstytus kalnus.

Vis dėlto, kas pernelyg šventu pasidaro, tas, žinok, velnią kišenėje nešiojasi ir paslapčiomis jam pirštu tamsoje pilvuką glosto. Taip ir su teatru – viena mano mėgstamiausių, o gal ir pačia mėgstamiausia meno rūšimi. Per šventas jis pasidaręs. Pradeda priminti susireikšminusių šventikų susibūrimus, kaip anuomet, kai popiežius ir kiti rimti biznieriai, dūmodavo, spręsdami pasaulio likimą.

Teatro žmonės dažnokai rauda, kad tamsios salės, kurių grindis šluoja raudonos užuolaidos, niekam nebeįdomios. Mano vaikystėje tuo skundėsi, ir dabar niekas nepasikeitė. Tikriausiai pastebėjote, kad bėgant laikui pasaulis ir atskirų profesijų žmonės skundžiasi vis tuo pačiu. Blogais politikais, susvetimėjusiais žmonėmis, pinigų svarba, moterų nepriklausomybe ir poreikio intelektiniams malonumams nebuvimu.

Tačiau vos tik imi ir priartini teatrą prie žmonių, prie dabarties, prie realijų, auditorijos poreikių, tuojau ima kas šaukti: „Popsas!”, „Parsidavėliai!”, „Neskoninga!”, „Neskanu!”. Jie skundžiasi tarsi prašydami, kad teatras grįžtų ten, kur buvo: į tamsų sandėliuką, kur sukrautos šluotos, kibirai ir kiti rakandai.

Svaičioja apie tai, koks iškilus ir didis turėtų būti teatras, rinkdamas net ne sales, o arenas vyrų ir moterų, pasipuošusių frakais ir plazdančiomis suknelėmis, niekada nenuilstančių ir neprisnūstančių per penkių valandų spektaklį be pertraukos, skaičiusių Balzaką, Nyčę ir, žinoma, visas Dostojevskio knygas. Tačiau nepagalvoja, kad tokių žmonių gal apskritai labai nedaug. Ar tai reiškia, kad visi kiti – per prasti teatrui?

Visai neseniai kaip iš prigrūstos spintelės krentantys puodai suskambo naujoji Nacionalinio dramos teatro reclama. „Neik į teatrą“, juodomis raidėmis baltame fone skelbė ji. Ir tada jau iš paskos į kairę, dešinę ir visomis kryptimis nestabdomai garmėjo meno žmonių pasipiktinimai.

Vieną didžiausių – sukėlė plakato apačioje matomos penkios raidės: „Norfa“. Jos skelbė teatro rėmėją. O čia tai žmonės pasiuto, kaip gerai elektra pakratyti. Per grietinėlės sveikinimų koncertą skambėjo dainos „Norfos klientūra teatre nesilanko“, „Jie praktiški žmonės: nenori eiti, jei susimoka už kėdę, o vėliau negali jos išsinešti“, „Kartais bilietą gauna dovanų Kalėdoms, tada eina“ bei kita kakofonija.

Radau informaciją, kad parduotuvė jau bent 5-erius metus remia LNOBT, o nuo praėjusių metų remti pradėjo ir filharmoniją bei šiame marketinginiame skandale nuskambėjusį LNDT. Ką apie tai manau? Kad tai nuostabu. Kad toks didžiulis ir šalies mastu ypač svarbus verslas, net jei ne pats prabangiausias ar sakraliausias, renkasi remti meną – tai viena gražiausių kapitalizmo išraiškų.

Jūs labai klystate galvodami, kad „Norfos“ klientūra teatruose nesilanko. Visų pirma, labai galimai nemaža teatrų aktorių patys apsiperka ne kur kitur – ir tikrai ne kanarėlių paštetais su aukso dulkėmis kasdien minta. Ypač – jei neprisidūrinėja televizijoje, besifilmuodami prastuose lietuviškuose serialuose. Visų antra, nors gastronomija ir maisto kokybė – vienas mano gyvenimo variklių, pažįstu bent keliasdešimt žmonių, kurie maistą telaiko kuru, o dalis jų – valgo net visai nesimpatingai. Ir ką? Kiekvieną teatro sezoną šluoja bilietus.

Teatras išsipūtęs kaip tie paaugliukai neformalai, besididžiuojantys, kad žino muzikos grupę, kurią pasaulyje žino viso labo trys žmonės. Tai jiems leidžias jaustis išskirtiniais, o savivertės jaustis vertingais be dirbtinio paslaptingo šydo formavimo – kažkodėl nepakanka.

Todėl ir šaipausi iš to susirūpinimo, kad negalima šitaip kalbėti apie teatrą, kaip rašė dešimtys, o gal šimtai komentatorių. Kad negalima sakyti „Neik į teatrą“.

Nežinau, kiek ši rinkodara – įdomi ar kūrybinga. Būčiau ją vertinusi labai vidutiniškai, jei ne tai, kokį atgarsį sukėlė trys žodžiai baltame fone. Staiga šalis, susidomėjusi vien influencerių skyrybomis, ėmėsi domėtis teatru. Kalbėti apie jį.

Matyt reklamos specialistai vis dėlto žinojo, kurią stygą pavirpinti, nuo kurios viena jų auditorijos dalis ima nepaliaujamai skambėti, kad ir džeržgiančiai, kaip smuikas pirmoko rankose. O kai taip skamba, ausis pastato ir likusi visuomenė, kuri šiaip nesusidomėtų. Bet ten, kur skandalas, ten jiems ir artimiau širdžiai.

Eisiu į teatrą, kaip ir kiekvienais metais. O į „Norfą“ – neisiu. Bet šįkart – 1:0 „Norfos“ naudai. Teatro palaikytojai nuo išsipūtimo sprogo. O šiaip – rinkodara yra geras dalykas. Teatrui – ne per prastas.

Jei susirūpinote teatro likimu, skatinu šiemet visiems dovanoti tik bilietus į teatrą. Bendradarbiams, kaimynams, tėvams, broliams, draugams. Su gimtadieniu, vardadieniu, vestuvių metinėmis, Kalėdomis, Velykomis ar ilgo nesimatymo proga. O ne paišyti kreidutėmis ant asfalto, kurį tuojau nuplaus rugsėjo lietūs.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt