Tiesa, bažnyčia ir tikėjimas – du skirtingi dalykai. Ir kas mane šiek tiek liūdina – tai ne Kalėdų nutolimas nuo krikščionybės, o švenčių nutolimas nuo prasmės, sakralumo, rituališkumo, ryšio kūrimo, vertybių, atsižvelgiant į dabartinius laikus, puoselėjimo. Pavyzdžiui, ant mano Kūčių stalo griežtai nėra ne tik mėsos produktų, bet ir pieno, kiaušinių, o patiekalai daugiausiai tradiciški, senoviniai. Nežinau, į kurį klausimą pirmiau atsakyti – kodėl taip griežtai laikausi Kūčių taisyklių ar kodėl apskritai jas miniu, nenorėdama su bažnyčia turėti nieko bendro ir ją kritikuodama.
Bet gal pirmiausia apie taisykles ir tradicijas. Tai – ritualas, o ritualai įprasmina. Pavyzdžiui, virtinukai su džiovintais baravykais, valgomi su aliejaus ir svogūnų padažu, pagal mano proprosenelės receptą – jie kiekvienų mano šeimos Kūčių hitas. Jų visi laukia labiausiai, nuo stalo jie dingsta pirmiausiai. Jei visi juos taip mėgsta, galėtume virti kiekvieną sekmadienį. Arba nors ir kiekvieną dieną. Na, nors triskart metuose. Bet ruošiame juos vieną kartą per metus, Kūčių vakarą. Niekas per kepurę neduotų, jei būtų kitaip, už rojaus vartų nepaliktų ir keliais šliaužiant sveikų marijų kalbėti neverstų. Bet kaip kitaip sukurti ypatingumą? Kaip žiūrint į lėkštę pamatyti prasmę, artumą, susikaupti ir pagalvoti? Tik ritualų, ypatingumo kūrimo dėka. Tartarus, sašimius, krevečių ar aštuonkojų patiekalus valgau kone kasdien, todėl ant mano Kūčių stalo jų nėra. Bet yra tai, ką ten dedu kasmet – tie archajiški, tradiciniai, paprastučiai patiekalai, metai iš metų sukūrę prasmingą šventinę aurą. Tai šeimos tradicijų tęsimas, priminimas man apie tas šventes, kuriose dar buvo močiutė, kuriose dar buvo senelis – ir man tai daug prasmingiau už bažnyčią.
Kai ant Kūčių stalo dedamos baltos mišrainės ir kumpiai, tai išnaikina jų savitumą. Žinoma, savitumą galima kurti ir savaip, bet esminis dalykas čia, rituališkume, galvoti, ką ir kodėl darai. Tai sąmoningumas, plačiai plačiai praviros akys. Ir jei toji balta mišrainė tikrai turi savo gilesnę prasmę, o nėra tiesiog skanu, tada ji gal ir tinka. Bet man atrodo, kad dažnai tokie veiksmai atliekami tiesiog autopilotu. Dėl panašios priežasties Kūčių dieną aš klausausi ne kalėdinių dainų, o kalėdinių giesmių. Nėra taip, kad vienos man gražesnės, geresnės už kitas, tai tiesiog tos dienos ritualai ir taisyklės, sukuriantys autentišką dienos atspalvį, kuris yra kitoks nei Kalėdų dienos, nes šioji turi jau visai kitokius ir savus įpročius.
Būtent todėl man patinka ne aklas lakstymas pirkti dovanų, ne lakstymas pirkti papuošimų, o sąmoningas prasmės kūrimas. Jau daugelį metų neturiu Kalėdų eglutės, nes tiesiog nesugebėjau sukurti jos puošimo ritualo, nemokėjau jo įprasminti. O jei taip – tai kam man ta eglutė? Kad tiesiog būtų? Kokia tada prasmė? Be to, tai švaistūniškumas. Namuose teturiu lemputes, kurios man suteikia daug ypatingumo ir džiaugsmo ir jų ištraukimas bei įžiebimas man kai ką reiškia. Kaip ir reiškia pabandyti sugalvoti kokią nors kalėdinę pramogą, patiekalą, kurie dieną darytų ypatinga. Nė nežinau, ar šiemet ką nors ir kam nors dovanosiu, nes mano namuose nieko niekam netrūksta, bet žinau, kad jau pradėjau planuoti, ką tą dieną galėtume veikti taip, kad mums tai kažką reikštų, kad tai atspindėtų mano šeimą. Tai nebus susiję su bažnyčiomis ir religija, nes man tai svetima. Bet bus susiję su mano šeimos pomėgiais, svajonėmis.
Žinau vieną dalyką, be kurio šventės man atrodo nesusipratimas. Tai šventės be atjautos. Kai augau, tėvai prie stalo kviesdavo visokiausius bėdžius. Nuo vienišų senukų kaimynų iki benamių ir net dvidešimtmetį kalėjime atsėdėjusių nusidėjėlių. Tų, kurie neturi su kuo sėsti prie stalo. Todėl turėtumėte įsivaizduoti, kokia mane ištiko nuostaba sužinojus, kad yra žmonių, kurie į savo šventę nepakviečia dėl vienų ar kitų priežasčių su savo šeima Kalėdų praleisti negalinčių draugų. Nes neva tai šeimos šventė, o draugai – tai ne šeima.
Kalėdos netenka prasmės, jei žinai, kad aplinkui yra alkstančių, bet jų nepamaitini. Jei žinai, kad visai šalia yra šąlančių, bet nepadedi jiems sušilti. Jei žinai, kad netoliese yra vienišų, bet nepasiūlai jiems kompanijos. Kokia jūsų Kalėdų prasmė, jei esate emociškai šalti, neempatiški, jei esate šykštuoliai nagai, kurių rankos pariestos tik į save. Kokia čia šventė – prisiėsti? Kaip apskritai švenčiasi, jei žinai draugą, su kuriuo leidai laiką, dalinaisi paslaptimis, sėdint vieną, galbūt liūdint, bet jo nė nepabandai pakviesti? Kaip gali atskirti – čia mano šeima, čia tavo šeima, ir tada jausti švenčių prasmę bei sakralumą?
Daugelio mūsų šventėms dabar pritrūksta nebent prasmės. Skuba ir autopilotas, nesustojimas pamąstyti – tai viso to priežastys. Todėl labai sąmoningai šį tekstą rašau dar likus šiek tiek laiko iki žiemos švenčių. Gal kažkas dar spės persigalvoti ir nustos beprasmiškai verstis per galvą, tiesiog laidant pinigus į kairę ir dešinę, beprasmiškai pervargstant vejantis kažkieno kito standartus ir taisykles. Ir susikurs šventę, kuri bus prasminga jiems bei jų šeimai.
