Tiesa ta, kad vidutinio žmogaus sąžinei užmušti priešintis negalinčią gyvybę turėtų būti neįmanomas darbas. Ypač – ją nukankinti. Norėčiau pasakyti „sveikam“ žmogui, bet susilaikau tik todėl, kad nesu gydytoja ir diagnozuoti negaliu. Tačiau žinau, kad jūs suprantate. Ir aš suprantu. Žmogus, kuris gali kankinti silpnesnį ir tai daryti su malonumu, greičiausiai yra arba iš prigimties psichopatas, arba su skausmingomis traumomis gyvenantis žmogus. Ir daugumą atvejų sudaro būtent antrasis variantas, nes psichopatų pasaulyje mes turime viso labo vieną procentą. O štai probleminių šeimų, meilės trūkumo, smurto šeimose, dėmesio stokos, tinkamo pavyzdžio trūkumo bei švietimo prioriteto – ant kiekvieno kampo. Nors samčiu semk, nors kastuvu kask.

Pasklidus žiniai, pagalvojau padarysianti, kas mano jėgoms. Seimo narė Dovilė Šakalienė pasistengė, kad ateinančiame Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos posėdyje įvykis būtų nagrinėjamas. Seimo narė Jurgita Sejonienė pažadėjo pasistengsianti, kad posėdyje dalyvautų Klaipėdos savivaldos atstovai. Klausimas pačios mokyklos jau yra perduotas policijai. Savo ruožtu paprašiau neabejingos visuomenės leisti mokyklos vadovybei žinoti, kad Lietuvos žmonės prašo šito klausimo neužleisti: mandagiai, nekaltinant, siūlant pagalbą, jei tokią gali pasiūlyti. Žmonės mokyklai siuntė laiškus, prašė, reiškė susirūpinimą, tai dariau ir aš. Mano laiškas susidėjo iš prašymo ne tik kreiptis į policiją, bet ir įtraukti vaikų teises, psichologus, visus švietimo pajėgumus. Laiške prisegiau keletą specialistų straipsnių, kaip smurtas prieš gyvūnus koreliuoja su ateities nusikaltimais, t.y. kokia rizika, kad šiandien katiną nukankinęs žmogus rytoj nukankins vaiką. O taip pat – pasiūliau savo pagalbą. Paminėjau galinti suorganizuoti autoritetingų specialistų, padėti garsinti bei viešinti mokyklos pagalbos prašymus valdžiai ir visuomenei bei pasistengti padėti kitais klausimais. Tegu tik kreipiasi.

Mokyklos direktorės reakcija žiniasklaidai buvo nuvilianti, tipiškas biurokrato atsifutbolinimas. Ji teigė, kad policija jau informuota, o žmonės jai trukdo dirbti. Vis kartojo ir kartojo, kad trukdo. Dar paminėjo, kad „trukdo padėti aukoms“, iš ko galima suprasti, kad bandoma save pastatyti į aukos padėtį ir kalbama kas užėjo ant seilės, nes, atleiskite, kokioms aukoms? Katinas jau numiręs, jei jūs bandote jam daryti dirbtinį kvėpavimą, tai, žinokite, nebepadės.

Mokykla nėra ir, šioje situacijoje, neturėtų būti auka. Mokykla turėtų būti gelbėtojas. Nes taip, mokiniai ir jų tėvai gali būti nubausti teisiniu būdu ir tai yra viena šios tragedijos išrišimo dalis. Bet yra ir kita. Svarbiausia. Jei sergančiajam duodi tabletę nuo temperatūros, ji keletui valandų numuš temperatūrą. Sergantysis nepasveiks, tik trumpam bus uždėta varnelė: tabletė duota, temperatūros nėra. Mažieji smurtautojai yra kaip sergantysis. Juos reikia gydyti ten, kur jie serga. T.y. aiškintis, kas buvo ligos sukėlėjas ir kaip jis gydomas. Jei priežastis nebus išspręsta, anksčiau ar vėliau nusikaltimas pasikartos. Gal su katinu, o gal su žmogumi. O gal su dešimtimis žmonių.

Tyrimai rodo, kad ryšys tarp smurto prieš gyvūnus ir vėlesnių smurtinių nusikaltimų yra didžiulis. Negana to, ne tik smurtautojai turi didesnes rizikas: tokio smurto liudininkų gyvenime tai irgi neapsieina be pasekmių. Taigi, nei mokytojai, nei likę mokiniai bei jų tėvai, neturėtų jaustis atsipūtę, tarsi tai būtų ne jų reikalas. Uždėta varnelė reiškia, kad po penkerių, dešimties, penkiolikos metų mes visi būsime kokio nors žiauraus išpuolio liudininkais. Ir tada dievagosimės: „Na, kaip gi čia dabar.“

Kaip atsitinka, kad dar tokiam jaunam žmogui staiga išgaruoja žmogui būdinga empatija? Jei atmesime psichopatiją, dažniausiai tai traumos išraiška. Vaikai namie ar kitoje artimoje aplinkoje patiria psichologinį ar (ir) emocinį smurtą, su kuo gynybinis mechanizmas jų viduje tvarkosi išjungdamas emocijas bei jausmus. Kitaip sakant, žmogus tam, kad išgyventų, kad pakeltų sudėtingas ir skausmingas situacijas, tampa abejingas ir veikia daugiausia autopilotu. Kartą išjungęs aparatą mušamas ar girdėdamas tėvų staugimą, keiksmus, kentėdamas vienišumo jausmą, ne visada sugeba jį įjungti kitur. Galiausiai – tai tampa jo norma. Nejausti išvis – jam geriau nei tai, ką jautė sunkiausiomis akimirkomis. Žinoma, esama ir kitokių traumos modelių, tačiau šis – ypač dažnas.

Ir ne, aš nesiūlau tokių žmonių gailėti. Tam, kad trauma būtų išgydyta, reikia daug ir sudėtingo, tikslingo ir griežto darbo. Tokie žmonės greičiausiai nereaguos nei į pagėdinimą, nei į trumpą širdies atvėrimą. Komentatoriai rašo, kad tos mokyklos mokytojai kai kurių mokinių netgi bijo, taigi, lūpos tampymui čia ne vieta. Reikia dirbti.

Nors dėl direktorės reakcijos ir apmaudu, dar kartą pasikartosiu, besitikėdama, kad tai tiesiog išgąsčio reakcija į didelį dėmesį: neraginu kaltinti mokyklos ir mokyklos vadovybė neturėtų jaustis visuomenės priešu. Visuomenė gali jums padėti ir dabar yra puiki proga daug ką apversti aukštyn kojomis. Mokykla, regis, labiausiai nori, kad skandalas užgestų, kad visuomenės dėmesys eitų kitur ir jie galėtų grįžti į įprastą ritmą. Bet jų ritmas pavojingas jiems patiems bei mums visiems. Todėl vėl ir vėl prašau mokyklos: išnaudokite visuomenės dėmesį teisingiems pokyčiams. Bijote mokinių? Kalbėkite. Dabar žmonės klauso. Jums trūksta pinigų rimtai psichologinei intervencijai? Kalbėkite, visų akys į jus. Kalbėkite apie tai, ką jau padarėte. Ką, manote, galima padaryti. Kuriose vietose atsimušate į sieną. Ką padaryti dabartinėje sistemoje jums atrodo neįmanoma? Nebūkite biurokratiniai kompiuteriai, būkite vieta, kuri, kaip ir priklauso mokyklai, vaikuose suformuoja vieną didžiausių pamatų.

Nes taip ir yra. Tėvai ir mokykla – dvi svarbiausios dedamosios. Deja, ne visi vaikai gimsta socialiai prisitaikiusiose šeimose. Ne visi tėvai yra geri tėvai. Ir jums kartais tenka lopyti skyles. Tai lopykite – tai misija. Ar už tokią atsakomybę mokytojų atlygiai per maži? Tikrai taip? Ar pagarba neadekvati rūpesčiams? Taip. Bet niekas ir nepasikeis, jei sistema nė nebandys veikti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją