Žinoma, kad mamos stengėsi įsegti gražesnį kaspiną į plaukus. Manoji – prarado viltį ir tiesiog apkirpo mane bliūdeliu, nes kaspiną išsipešdavau ir lėkdavau į kiemą visų svarbių reikalų: šokinėti per virvutę, žaisti klasių, namų ir, jei tokį pamenate, žemės padalijimo žaidimo, kai apsibrėži apskritimą, peiliu subraižai teritorijas, į jas atsistoji ir mėtai peilį į kitų valdas – jei šis įsminga, nuo tos žymos dalį atsirieki sau.
„Peilis – vaikams?!“ – plaukus rausis tėvai, šiais laikais vaikus lauke paskutinįkart matę praėjusią vasarą. Nežinau – mes neklausdavome, ar galima, o jei atimdavo, pasiimdavome kitą. Laukiniai buvo laikai. Laukiniai buvo ir vaikai. Apsirengę neprabangiai ir nemadingai.
Ir nenoriu būti kaip tie liūdni personažai, besišaukiantys pralėkusių dienų, kai aparatas dar stovėjo, mergos – dar žiūrėjo, o ir kaulai taip nebraškėjo. Neva – tada viskas buvo geriau. Toli gražu – ne viskas anuomet buvo gerai, buvo daug vargo, nepritekliaus, iki dabar nepasitaisiusių kaimynų sulaužytos kartos augino vaikus ir sukosi kaip išmanė. Dabar daug geriau. Ir į laisvę, suteikiamą vaikams, irgi galima įvairiai pažiūrėti. Daug vaikų liko tėvų neužauginti – užaugti turėjo patys. Tame romantikos maža.
Bet vienas mažytis mažytis dalykas, adatos lengvumo ir jos laibumo, man atrodo sveikesnis ir geresnis buvo anuomet. Tai vaikų aprengimas. Gal ir nebuvo nieko, gal rengėmės taip iš biednumo, bet dabarties vaikai, kasdien demonstruojantys vis naujus madingus derinius, fotosesijoms besidarantys makiažus ir tarnaujantys savo tėvų paikumo ir mados industrijos godumo tuštybei, man atrodo dar biedniau. Nes turtingas juk tas, kuris netarnauja. O kai tarnauji – juk ir tesi tarnas. Įkaitas.
Nėra kitos tokios industrijos, kaip vaikų prekių, kuri kaltų tokius pinigus už tokius trumpalaikius, prastos kokybės daiktus. Vaikų kosmetikos priemonės, maisto produktai, drabužiai, ant jų užklijavus vaikišką etiketę ir spalvingą paveiksliuką, tampa dvigubos kainos. Verslininkai puikiai žino, kad vaikai – veikia emocijomis. Pamatau – noriu! Taigi, padaro kelią su vaiku tarp lentynų – neįmanomą be vieno ar kito stabtelėjimo prie spalvingų muilų su šikės mikės atvaizdu ir pieniškų dešrelių su pirdžiaus smirdžiaus paveiksliukais.
Žinoma, kad vaikas nori – juk matė per televizorių, juk šviečia ryškiausiomis pasaulio spalvomis. Todėl ir kaina dviguba, nors be to paveikslėlio dešrelės tampa tiesiog dešrelėmis, o muilas – tuo pačiu muilu. Pagaminta tame pačiame fabrike, tik lipdukas kitas užklijuotas. O dauguma tėvų savo vaikams juk inkstus atiduotų, ką ten kalbėti apie nesąmoningai brangius daiktelius. Pasiginčija, atsidūsta – ir nuperka. Nieko čia labai baisaus, tik aiškinu veikimo specifiką.
Panašiai yra su vaikų drabužiais. O gal su drabužiais apskritai. Kažkas mus įtikino, kad kiekvienam sezonui mums reikia vis naujų skarmalų. Ir perkame, tuštiname pinigines, ant planetos krauname dar vieną sluoksnį teršalų ir šiukšlių. Tegu pakenčia, mums juk madingai apsirengti – mirties ir gyvybės klausimas.
Patys įtikėję skudurėlio galia, tėvai į šitą žaidimą, kuris niekada neturi kito nugalėtojo, išskyrus skudurų industriją, masiškai dūmijančią trečiosiose pasaulio šalyse, įtraukia ir savo vaikus. Ir šie nuo mažų dienų išmokomi varžytis aprangomis, tarnauti madai, užuot buvę vaikais, kurie gyvena pasakų, o ne škurlių pasaulyje.
Pamenu kažkadais matytą vieną jauną mamą, kuri savo tuomet trimetį, o gal keturmetį vaiką į giminaitės mokyklos išleistuves atsivedė išpuoštą kaip roko žvaigždę. Sunkūs kerziniai batai, bedieviškai kietas odinis švarkas, koža, rankos, nupuoštos spygliuotų apyrankių, ant džinsų – grandinės, ant pirštų – žiedai, plaukai supurkšti laku viršun. Atrodė įspūdingai, ypač – tarp kitų panašaus amžiaus mazgių, jau spėjusių apsispjaudyti, apsipilti, visa laimė – kad ne sprandą nusisukti.
Žurnalinis vaizdas, išskyrus, kad buvo karšta vasaros diena, kiti vaikai – nepaisant to, kad veiksmas vyko bažnyčioje ir šalia jos, su medvilniniais šortukais ir maikutėmis, per daug nesivaikant madų. O jis, vargšas, ir šunta dėl grožio. Gerai, jei savo paties sugalvoto, bet būkime atviri, dauguma mūsų ranką dėtume nukirsti, kad tai – mamos užmačia pasipuikuoti tokiu kietu vaiku, lyg kokiu brangiu daikteliu. Lakstyti jis negali, visi dzingu ir lingu trukdo, reikia ramiai stovėti, kad įvaizdžio nesugadintum, be to, lakstyti būtų ir nepatogu. Bet pažiūrėti – gražu. Kaip muziejuje.
Instagraminės mamos dabar savo vaikus puošia taip, lyg nuo jų aprangos madingumo priklausytų, geros jos mamos ar ne. Kasdien vis nauji komplektukai, vaikai turi visą aprangos konceptą. Vaikams įpiršinėjami neva stilingi nerėksmingi tonai, prabangiai atrodančios smėlio, pastelinės spalvos. Man jos, žinoma, irgi gražesnės už pigios ryškiai rožinės spalvos suknelę su gąsdinančiai didelės barbės galvos lipduku ant jos. Bet ar kada pagalvojote, kad vaikui norisi to bjauraus, rėksmingo drabužio su tarpusavyje nederančiomis spalvomis, nes jam tai gražu? Nes jam tai kažką reiškia? Nes vaikystė – ne apie stilingumą, ramybę, o apie begalinę energiją, pasaulio ryškumą, juoką, nerūpestingumą ir laiką, kai galvoje verda tokia fantazija, kad tarškinant plastmasės gabalais gali įsivaizduoti visą gyvą pasaulį?
O vaikai drabužius išauga greitai. Taigi, fabrikėlių varikliukas tik sukasi, tik burzgia, tik kosėja mums į orą, kuriuo kartais ir kvėpuoti darosi baisu, pasižiūrėjus į oro užterštumą kai kuriose vietose.
Ir visa šitai ne dėl vaikų, neapsimeskime. Visa tai – dėl įvaizdžio, dėl to, kaip norime atrodyti prieš kitus. O vėliau tėvai, įsukę jį į šitą tarnystės šmutkėms malūną, teigia, kad gyvenime svarbu ne išvaizda, ne materialūs dalykai, ne išorė, o vidus, tikrosios vertybės, tai, kas pirštais neapčiuopiama. Kuo jam, vaikui, tikėti? Jis gauna žinutę, prieštaraujančią jūsų nebyliai tariamiems žodžiams.
Sveikinu tėvus, kurie leidžia savo vaikams pabūti vaikais, o ne miniatiūrinėmis suaugusiųjų versijomis, besirūpinančiomis įvaizdžiu, spalvų derme ir naujomis kolekcijomis. Jums dėkoja gamta ir ateities žmonės, kurie sieloje turės daug daugiau laisvės nei nuo mažų dienų įkinkyti į šias paikas varžytuves.